Avokadai užkariauja sveikuolių meniu, tačiau alina gamtą

Naujasis supermaistas įtrauktas į kiekvieno sveikai besimaitinančio valgiaraštį

Lėtai, tačiau stabiliai, per pastaruosius 10 metų avokadas patapo daugumos mėgstamiausiu vaisiumi, vienu populiariausiu produktu iš daržovių ir vaisių skyriaus prekybos centruose.^[1] Socialinė žiniasklaida jį vadina „supermaistu“, jis vaizduojamas kaip vienas populiariausių pasirinkimų norintiems grįžti prie senųjų vertybių - sveiko, bet ne greito maisto. Reikia pripažinti, kad avokadas pasižymi didele maistine verte: mononesočiosiomis riebalų rūgštimis, mineralais ir vitaminais. Galima pajuokauti, jog vos pažiūrėjus į avokadą iš karto jautiesi sveikesnis.

Iš pirmo žvilgsnio tai - tobulas vaisius, tačiau iš ekologiškumo ir ekonomiškumo pusės šio augalo kultivavimas stipriai ginčytinas dėl pasekmių gamtai. Avokado medis reikalauja milžiniško kiekio vandens, o monokultūrų auginimas pasižymi tuo, kad vienos rūšies augalu padengiamas didžiulis žemės plotas. Tai reiškia, kad toks „avokadų miškas“ stipriai išsiurbia esamo regiono vandenį.

O kol monokultūrinis augalų auginimas dar nebuvo populiaru, avokadų auginimo pavyzdžių buvo galima rasti nuo seniausių civilizacijų laikų, iki Centrinės Amerikos prieš 10 000 metų.^[2] Vertėtų prisiminti, kad šiandienos avokado vaisiai nedaug kuo panašūs į buvusius laukinius savo protėvius. Na, galbūt išskyrūs pavadinimą Accardo, kuris reiškia sėklidę.

Avokado medžiui reikia milžiniškų vandens resursų

Avokado medžiai auga tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, jie stipriai netoleruoja šalnų. Pagrindinės avokadus auginančios ir juos eksportuojančios šalys^[3] yra Meksika, Dominikos valstija, Peru, Kolumbija, Indonezija, Brazilija, Čilė ir Pietų Afrika. Jau 20 metų Amerikoje didėja avokadų paklausa, todėl nebespėjama užtikrinti reikiamo jų kiekio. Amerikoje daugiausiai importuojama iš pietinės kaimynės Meksikos^[4], o Europos rinką daugiausiai aprūpina Čilė, Brazilija ir Pietų Afrika.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Ūkininkas augindamas avokado medį užtrunka apie 15 metų, vien tam, kad šis pradėtų duoti vaisius. Šis ilgą laiką trunkantis auginimo procesas nėra vienintelė problema, su kuria susiduria ūkininkai. Dar svarbesnė už pastarąją - milžiniškos investicijos, kurių reikalauja avokadų ūkio infrastruktūros įrengimas.

Reikalingos didžiulės investicijos visada mažina ūkininkų skaičių ir atsijoja neturtinguosius. Todėl tarp avokadų ūkio savininkų dažniausiai pasitaiko turtingi užsienio verslininkai, kurie ir aprūpina visą reikiamą pasiūlą, valdydami vos kelias, bet tūkstančius hektarų užimančias avokadų monopolio plantacijas. Kai kurios avokadų plantacijos savo dydžiu prilygsta miestams.

Negano to, plantacijos kasmet plečiasi ir užima vis didesnius dirbamos žemės plotus. Mažų ūkių turėtojai neturi jokių galimybių išsilaikyti dėl greta esančių monokultūrinių ūkių (vienos rūšies augalo). Pasekmės tokios, kad keičiasi ištisi gamtos kraštovaizdžiai, milžiniškų plantacijų poreikiai yra ypač sudėtingi ir stipriai kontroliuojami.

Avokado medis reikalauja didžiulių išteklių. Tiesiai po žemės paviršiumi šis medis turi negilią, horizontaliai besidriekiančią šaknų sistemą. Taip pat jis labai jautrus^[5] kenkėjams, infekcijoms ir kitoms ligoms, dėl to nuolatos siekiama kurti naujas stipresnes ir atsparesnes avokadų veisles.

Naujų veislių kūrimas vyksta neleidžiant avokado daigui užaugti iki brandos, nulaužiamas stiebelis ir prie jo pritvirtinamas kitos veislės avokado stiebas. Tuomet šie augalai suauga, susikryžmina ir tokiu būdu atsiranda nauja veislė. Visas procesas yra gana griežtai kontroliuojamas, užtikrinama, kad augalas turėtų norimų savybių.

Paties avokado giminystės medis siekia Pietų Afriką, kur nuo 1950 metų šie pradėti auginti komerciniams tikslams. Tokio auginimo pasekmės matomos ypač skurdesniuose atogrąžų ir subtropinių juostų regionuose, kur dėl milžiniškų avokadų auginimo plotų nukenčia gyvybiškai svarbūs gamtos ištekliai. Juk vienam kilogramui avokadų reikia apie 1 000 litrų vandens. Vienas kilogramas yra apie du su puse vaisiaus. Tai septynis kartus daugiau vandens negu reikalauja pomidoras. Nei viena kita daržovė ar vaisius neturi tokių milžiniškų poreikių.

Spėjama, kad vakarų šalyse avokadų poreikiai tik didės, dėl besiplečiančios sveiko maisto virtuvės. Kaip jau minėta, visa tai turi ir savo pasekmes^[6] tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Vien JAV importuoja daugiau nei 2 milijardus svarų avokadų kiekvienais metais,^[7] šis skaičius jau viršija net bananus.

Kaip jau žinome, vienas didžiausių avokadų tiekėjų Amerikai yra Meksika,^[8] kur 80% šalies geriamo vandens sunaudojama žemės ūkyje, tačiau tai niekaip nesustabdo avokadų ūkių plėtros. Situaciją Izraelyje^[9] galima pavadinti dar blogesne, nes avokadų plantacijos sunaudoja pusę visos Pietų Afrikos vandens išteklių. Kasmet didėja sausros, kurių padaromus nuostolius jau sunku suskaičiuoti, todėl šalis importuoja pagrindinius maisto produktus.

Pastebima, kad atsiranda vis daugiau milžiniškų vadinamųjų žaliųjų oazių, daug naujų didelių dvarininkų, praturtėjusių dėl avokadų bumo. Šie verslai turi visus reikiamus išteklius: jie sugeba aprūpinti ūkius vandens įranga, giluminiais šuliniais ir užtvankomis. Apskritai, ūkininkams dėl sukurtos infrastruktūros darosi nepelninga auginti kitus vaisius ar daržoves.

Tamsioji avokadų ūkių pusė daro didelę žalą žmonėms ir aplinkai

Čilė, kaip viena iš pagrindinių eksportuotojų į Europos rinką, yra geras pavyzdys dėl neigiamų^[10] avokadų auginimų pasekmių. Per pastaruosius dešimt metų šalyje išdžiuvo upės ir augmenija, liko tik purvo ir uolų dykynės bei vandens krizė. Avokadų ūkiai išsiurbia visą aplinkoje esantį vandenį iš upių ir požeminių vandenų, o tai sutrikdo vandens apytaką ir sukelia negrįžtamą žalą ekosistemai.

Problema ta, kad Čilės konstitucijoje įrašyta, jog yra leidžiama privatizuoti vandenį. O tai reiškia, kad žmonėms, turintiems pakankamai pinigų, yra leidžiama nusipirkti teisę į vandenį ir kaupti milžiniškus vandens rezervus savo poreikiams, nepaisant to, kad šalia esantys žmonės neturi geriamo vandens. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl maži ūkininkai neturi jokių galimybių išsilaikyti. Žmonės Čilėje kaltina šalies vyriausybę dėl to, kad ji leidžia tokiems ūkiams klestėti, bet žmonėms nesuteikia reikiamų sąlygų užtikrinant geriamojo vandens rezervą.

Pastebimos naujos tendencijos ir Kinijoje,^[11] kur avokadų rinka irgi pradeda plėstis, kalbama apie papildomus šimtus tūkstančių naujų medžių. Kokias tai pasekmes turės aplinkai ir ekosistemoms dar pamatysime, bet panašu, kad problema greitu metu niekaip neišsispręs. Negana to, keliama problema, kad Meksikos narkotikų^[12] kartelis yra užgrobęs šalies avokadų plantacijas, o policija jau seniai prarado bet kokias viltis, nes neturi šio regiono kontrolės jau dešimtmečius. Taigi, nors avokadai yra labai populiarus ir liaupsinamas maisto produktas bene visame pasaulyje, tačiau už jo slypi ir karti, daug problemų kelianti realybė.