Kultūros ministras neplanuoja kištis į LRT veiklą, nors tai buvo tarp koalicijos pažadų
Nepaisant valdančiojoje koalicijoje esančios Remigijaus Žemaitaičio vadovaujamos „Nemuno aušros“ pažadų ištirti nacionalinio transliuotojo – LRT – veiklą, naujasis „aušriečių“ deleguotas kultūros ministras Ignotas Adomavičius tvirtina priešingai – neva jo vadovaujama ministerija neketinanti kištis į transliuotojo veiklą.
Nors dar praėjusią savaitę R. Žemaitaitis pasidžiaugė, kad „Nemuno aušra“, kontroliuodama kultūros ministeriją, bus atsakinga ir už šalies žiniasklaidą, dabar, panašu, įsivyrauja kiek kitokios nuotaikos.
„Ministerija nei kišasi, nei reguliuoja visuomeninio transliuotojo veiklą. Čia ne mūsų darbo baras. Ne ministerijos darbas aiškinti, ką LRT ar kiti visuomeniniai transliuotojai turi daryti“, – pirmadienį žurnalistams kalbėjo I. Adomavičius[1].
Tačiau dar rugpjūčio mėnesį pasirašytoje koalicijos sutartyje buvo nurodyta, kad valdantieji prisidės prie žodžio laisvės bei nuomonių pliuralizmo visuomeninio transliuotojo veikloje.
Nuomonė staiga pasikeitė?
Tuo tarpu dar praėjusią savaitę „Nemuno aušra“ džiaugėsi galimybe perimti atsakomybę už šalies žiniasklaidą – kaip teigta, tai esą bus viena pagrindinių partijos funkcijų Kultūros ministerijoje. Valdančioji koalicija perskirstė ministerijas: „aušriečiai“ deleguos savo ministrą ir du viceministrus, socialdemokratai – Energetikos, palikdami dabartinį ministrą Žygimantą Vaičiūną.
„Aušriečių“ lyderis R. Žemaitaitis tikino, kad partija deleguoja patyrusius kandidatus, o Kultūros ministerija yra itin svarbi ne tik tautinei tapatybei ir kalbos apsaugai, bet ir visuomeninio transliuotojo veiklai bei valstybės įvaizdžiui.
Prezidentas savo ruožtu atsisakė reikalavimo, kad ministrai būtų nepartiniai, ir sutiko skirti partinius kandidatus, jei jie atitiks reputacijos ir kompetencijos kriterijus, kas palengvina ministerijos darbą su žiniasklaida.
Prezidentūra: I. Adomavičiaus kandidatūros atmesti jau nepavyko
Tačiau vyriausiasis prezidento patarėjas Frederikas Jansonas kirto, kad Jo Ekscelencijai Gitanui Nausėdai patvirtinti I. Adomavičių kultūros ministru esą buvo vienas sunkiausių sprendimų jo vadovavimo laikotarpiu. Konstituciniai apribojimai neleido atmesti kandidato, nors kultūros bendruomenė pasisakė prieš jo skyrimą[2].
Pasirinkimas „Nemuno aušrai“ Kultūros ministeriją vadinamas mažesne rizika nei energetikos sektorius, kurio įtaka ir atsakomybė tiesiogiai siejasi su nacionaliniu saugumu ir finansiniais projektais. Kultūros srityje ministerijos įtaka decentralizuota, todėl partijos galimybė paveikti procesus esą yra ribota.
Prezidentūra esą numatė mechanizmus, kad „Nemuno aušros“ sprendimai nekiltų grėsmės dezinformacijos prevencijai ar žiniasklaidos nepriklausomumui. Tuo pačiu stengiamasi mažinti susiskaldymą koalicijoje ir ieškoti dialogo su kultūros bendruomene.
Politikai vertina „Nemuno aušrą“ kaip partiją, galinčią kelti įtampą, tačiau sprendimas leisti jai vadovauti Kultūros ministerijai buvo priimtas siekiant valdyti riziką ir užtikrinti valstybės interesus, vengiant didesnės žalos valstybei.
„Nemuno aušros“ įsipareigojimas – iššūkis LRT?
Naujoji valdančioji koalicija savo sutartyje pažymėjo įsipareigojimą „užtikrinti žodžio laisvę ir nuomonių pliuralizmą“ LRT veikloje. Žiniasklaidos ekspertai tai vertina kaip naują iššūkį transliuotojo nepriklausomybei ir galimą kišimąsi į jo veiklą, net jei formaliai kalbama apie demokratiją ir pliuralizmą.
Problemas kelia LRT tarybos formavimo modelis: aštuonis iš dvylikos narių skiria politikai. Ekspertai pabrėžia, kad tai didina politinę įtaką, gali skatinti savicenzūrą ir riboti žurnalistų laisvę. Be to, socialiniai tinklai ir viešosios erdvės ideologizavimas stiprina spaudimą, todėl transliuotojas susiduria su naujomis grėsmėmis, kurių anksčiau nebuvo.
Žurnalistų bendruomenė ir akademikai ragina stiprinti apsaugos mechanizmus, atkreipti dėmesį į faktų tikslumą ir vengti klaidinančio „balansavimo“. Jie pabrėžia, kad LRT nepriklausomybė yra esminė demokratijos dalis, o politikų tiesioginis paminėjimas koalicijos sutartyje – signalas apie galimą kontrolę ir būtinybę saugoti institucijos autonomiją.
