<h2>Nuo mažumės skiepijamas aukštojo mokslo siekis gali būti žalingas </h2>
<p style="text-align: justify;">Tie, kurie dar patys visai neseniai sėdėjo mokyklos suole, o gal ir tie, kurie su abiturientų pasirinkimų klystkeliais buvo susidūrę artimoje aplinkoje žino, koks svarbus ir diskusijų reikalaujantis yra tolesnio gyvenimo po mokyklos klausimas. Jei vieni nuo mažumės žino kuo bus, tai kiti iki pat brandos atestato atsiėmimo neįsivaizduoja ar rudenį pasitiks kaip universiteto studentai, ar kaip bedarbiai.</p>
<p style="text-align: justify;">Žinoma, šiandien jaunimas turi gerokai daugiau pasirinkimo galimybių ir laisvių jas pasiekti: nenorintiems studijuoti, visuomet galima išvykti į užsienį, keliauti, užsiimti savanoryste ir tikėtis atrasti bei geriau suprasti save bei savo ateities planus. Tie, kurie privalo arba patys nori greičiau įgyti darbinės patirties, renkasi įvairius pradedančiųjų darbus.</p>
<p style="text-align: justify;">Kiti, iš ties taip nusprendę arba paveikti visuomenėje įsigalėjusių standartų ir normų pasuka į aukštasias mokyklas. Iš tiesų, matyt didžioji dalis vis dar yra veikiama šių nuostatų, o gal lietuviai iš ties yra tokie žingeidūs mokslui: mes pirmaujame tarp šalių, turinčių didžiausią skaičių aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių[1].</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik praktikoje, tikriausia ne vienas mūsų pažįstamas ar artimasis nėra sutvertas kelis metus paskirti mokslui kolegijai ar universitete. Ne paslaptis, kad priėmimo kartelė į aukštąsias mokyklas nuolat kinta ir nors dabar patekti į svajonių studijų programą reikia gana aukšto stojamojo balo, tapti studentu valstybės nefinansuojamoje vietoje praktiškai niekas nedraudžia – mokamų studijų balas yra žymiai mažesnis, tuomet telieka tik pasitelkti tėvų finansus ir studijuoti galima praktiškai bet ką.</p>
<p style="text-align: justify;">Dėl tokios nelogiškos politikos, mūsų visuomenėje gana išsikreipia požiūris aukštąjį mokslą. Tampa lyg ir įprasta sutikti parduotuvės kasininkę su bakalauro diplomu arba lankytis pas plaukų stilistę, kuri gali pasigirti magistro laipsniu. Tai nėra šių ar panašių profesijų nuvertinimas, anaiptol, kasdienių paslaugų teikimas yra svarbus tiek kiekvienam žmogui asmeniškai, tiek ekonomikos požiūriu valstybei. Vis tik, filologinių ar meninių aukštojo mokslo žinių sėdint kasoje arba lakuojant nagus neprireikia.</p>
<p style="text-align: justify;">Neretai ir pats žmogus, galbūt nuo mažų dienų nebuvo linkęs į mokslą ir tai nėra nieko blogo. Nuo vaikystės taisyti ir tvarkyti mėgęs berniukas, po mokyklos baigimo gali pasukti į servisą ir tapti puikiu automechaniku. Lėles dažyti mėgstanti mergaitė, užaugusi gali tapti sėkminga visažiste. Taip, tai „paprastos’’ profesijos, kurioms nereikia metų metus praleisti universitetų auditorijose, tačiau jos gali tapti tiek profesinių siekių įgyvendinamu tam tikrose sferose, tiek padėti sukurti patogią finansinę gerovę ir palaimą tuo, ką darai.</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, nors ir gyvename XXI amžiuje, kai, regis, visi siekia savo svajonių išsipildymo ir vengia pašalinių spaudimo, universitetas ar kolegija vis dar yra tarsi natūralus tolesnio jaunuolio gyvenimo tęsinys. Dažnai tokius pasirinkimus užprogramuoja pati švietimo sistema.</p>
<p style="text-align: justify;">Juk dar nuo pagrindinės mokyklos prasideda klausimais „kur studijuosi’’?, o vyresnėse klasėse spaudimas tik išauga – vyksta aukštųjų mokyklų mugės, susitikimai su sričių profesionalais – dažnai tai tiesiogiai nukreipia jauną žmogų gana vienpusio kelio link, o dėmesio profesiniam ugdymui skiriama žymiai per mažai.</p>
<p style="text-align: justify;">Kita vertus, patys tėvai taip pat dažnai prisideda prie aukštojo mokslo svarbos išaukštinimo: tikriausiai ne vienas tėvas ar senelis ragina rinktis profesiją, kuri garantuos „gerą gyvenimą’’, kad ir kas tai būtų. Dažnai taip net menkinami asmeniniai jaunuolio norai ir gabumai bei skatinama vaikytis neaiškių ir miglotų vizijų.</p>
<p style="text-align: justify;">Vargu, ar yra profesija galinti garantuoti ,,gerą gyvenimą’’ ar sėkmę, juk tai kiekvieno žmogaus individualus įdirbis. Toksišką požiūrį dalis tėvų skatina ir nuo dar ankstesnių dienų, juk dažnai blogas pažymys palydimas komentaru „turėsi šluoti gatves’’. Toks vienos profesijos nuvertinimas ne tik verčia susidaryti stereotipinį požiūrį, tačiau skatina jaunąją kartu užaugti su tokiomis pačiomis klasistinėmis vertybėmis bei nevengti įžeidžios pasaulėžiūros įsisavinimo.</p>
<p style="text-align: justify;">Toks derinys tarp aukštąjį mokslą propaguojančios švietimo sistemos ir gana siaurų pažiūrų šeimos raginimo dažnai paveikia net gana atsparų ir tvirtai apsisprendusį jaunuolį, kuris galiausiai pasirenka, kaip to metu gali atrodyti, lengviausią ir populiariausią kelią link universiteto ar kolegijos. Vis tik dažnai, meilė akademijai neatsiranda, o gautas diplomas nuguli stalčiuje ir yra ištraukiamas parodyti seneliams giminių susitikimo metu. </p>
<p style="text-align: justify;">Galbūt vietoj perteklinio aukštojo mokslo kėlimo ant pjedestalo, šeima bei mokytojai turėtų skatinti atrasti moksleivių stiprybes ir talentus, patarti neskubėti ir nesirinkti profesijos neapdairiai. Juk prieš ryžtantis studijuoti mediciną, svarbu pagalvoti ne tik apie tariamą prestižą, bet ir apie ilgas, sunkias studijas ir itin atsakingą darbą ateityje. Jei žmogus svarsto studijuoti kūrybines industrijas, galbūt apdairu susimąstyti ar šios studijos tikrai yra vertos ketverių metų universitete? Iš tiesų, įvertinti studijų „vertę’’ yra gana sudėtinga – kiekvieno asmens patirtis gali būti skirtinga.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sam-balye-w1fwdvirezu-unsplash.jpg" alt="Moksleiviai" /></p>
<p style="text-align: justify;">Kai kuriais atvejais, kelerių metų pertrauka gali būti į naudą: laikas, kuris praleidžiamas dirbant, keliaujant, užsiimant savanoryste gali ne tik padėti susidėlioti gyvenimo prioritetus ir geriau suvokti savo pomėgius ir talentus, bet ir kaip reikiant praplėsti akiratį.</p>
<p style="text-align: justify;">Pasisvečiavus užsienyje ir sutikus daugiau įvairesnių žmonių, mes galime suprasti, kad aukštasis išsilavinimas toli gražu negarantuoja gero darbo, statuso, kartais net žinių. Vien todėl, kad įstoti į kolegiją ar universitetą yra sąlyginai lengva ir daugiau ar mažiau prieinama beveik visiems, tai nereiškia, kad šia privilegija iš tiesų ir turi naudotis visi.</p>
<p style="text-align: justify;">Nors kalbama apie prastėjantį studentų parengimą profesijos iššūkiams ateityje, vis tik, studijuoti aukštesniu lygiu nėra tinkama visiems – studentai, kurie šiandien sėdi „prestižinių’’ universitetų auditorijose gali pasigirti tik tuo, tačiau ne sėkmingais rezultatais, žiniomis ar gramatiškai taisyklinga rašyba.</p>
<p style="text-align: justify;">Galbūt tai ciniška, tačiau dažnai tie, kurie kankinosi su brandos egzaminais, tikrai netaps genijais universiteto auditorijoje. Ne visi esame pajėgūs akademiškai, juk visuomenėje negali vyrauti ekonomikos ar psichologijos mokslų daktarai. Kažkas turi kirpti plaukus, tvarkyti vamzdžius, vairuoti autobusus. Jeigu šiandien, XXI amžiuje tai vis dar laikoma „gėdingomis’’ profesijomis, galima tik pastebėti kaip lėtai ir vangiai mes augame kaip visuomenė. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nathan-dumlao-xphmmvks8lm-unsplash.jpg" alt="Tuščia klasė" /></p>
<h2>Jaunuoliai susiduria su pasirinkimų gausa, tačiau jie atsiremia į finansinį pajėgumą </h2>
<p style="text-align: justify;">Šiandien studentai gyvena visai kitokioje realybėje nei jų tėvai ar vyresni broliai ar seserys. Vos diplomą į rankas paėmęs absolventas turi aibę pasirinkimų ir idealioje situacijoje, palaikančią šeimą ir draugus. Juk vis daugiau jaunuolių renkasi padaryti metų ar kelerių pertrauką. Vadinamasis „gap year’’ laikotarpis gali itin padėti tolimesnių pasirinkimų kelyje. Galbūt pasirinkus padirbėti dominančioje srityje, vos po kelių mėnesių suvoksite, kad tai ne jūsų vieta, taip apsisaugoma nuo ilgų, beprasmių metų aukštojoje mokykloje.</p>
<p style="text-align: justify;">Lygiai taip pat, galbūt suvoksite, kad studijuoti jums išvis neverta, galbūt šioje srityje ypač vertinamos praktinės žinios, ne diplomas, todėl per kelerius metus, kuriuos praleistumėte kolegijoje ar universitete, jūs galėsite pakilti karjeros laiptais ir įgyti daug darbinės patirties. Tai naudinga ir iš finansų perspektyvos, finansinė laisvė ir savarankiškas gyvenimas gali tapti puikia įžanga į suaugusiųjų pasaulį.</p>
<p style="text-align: justify;">Tie jaunuoliai, kurie vos po mokyklos baigimo nusprendžia pakeisti aplinką ir išvykti į užsienį – keliauti, savanoriauti, galbūt mokytis kalbos – gali laikyti save itin laimingais. Tokios kelionės iš tiesų skamba viliojančiai, juk svetimų kultūrų pažinimas, nauji žmonės ir patirtys – visa tai yra neįkainuojamas laikotarpis, kuris gali padėti suprasti žmones ir mūsų plačiają visuomenę geriau. Lygiai taip pat, kelionės skatina savęs pažinimą, savo stiprybių ir silpnybių atradimą[2].</p>
<p style="text-align: justify;">Nors ši tendencija regis ir populiarėja tarp šiandienos jaunuolių, dažnai tokios dvasingumo kupinos savojo „aš’’ paieškos yra finansuojamos tėvų ir prieinamos anaiptol ne kiekvienam. Taip, galbūt idėja savanoriauti vienoje iš Indijos vandenyno salų ir mokyti vietos vaikus skamba nuostabiai ir kartu, pigiai, tačiau realybėje teks susidurti ne tik su kelionės išlaidomis, bet ir netikėtomis situacijomis, stichijomis, medicininėmis išlaidomis.</p>
<p style="text-align: justify;">Būtent ši finansinė nelygybė dažnai yra užmirštama kalbant apie ,,gap year’’ galimybes. Juk net nakvynės pigiausiuose hosteliuose ir sumuštinių iš „LIDL’’ valgymas kainuoja, o užtrukus mėnesį ar net kelis, susikaups nemenka pinigų suma, kurią retas vos mokyklą baigęs jaunuolis turi sukaupęs. Tuomet, tenka tikėtis tėvų paramos, tačiau anaiptol ne visi gimdytojai gali tai suteikti savo atžaloms. Ši finansinė nelygybė atima pasirinkimo galimybę ir nubraukia bet kokias tolimesnes diskusijas šia tema.</p>
<p style="text-align: justify;">Kalbai pasisukus apie finansus, galima pažvelgti ir į dirbančių studentų situaciją. Ne paslaptis, kad dauguma jaunuolių, vos įstojusių mokytis ir atvykusių į didmiesčius iš mažų miestelių, o gal ir tie, kurie vis dar gyvena namuose, tačiau nori įgyti daugiau laisvės, trokšta studentiškų pramogų ir linksmo gyvenimo – juk daugelis kalba apie tai, kad studijų metai, vieni geriausių gyvenime.</p>
<p style="text-align: justify;">Tačiau, pramogos, o ir įprasta kasdienybė, ypač sostinėje, kainuoja nemenkus pinigus, todėl studentas turi remtis tėvų pagalba arba ieškoti papildomo darbo, kuris būtų derinamas su studijomis. Žinoma, kiekvieną rudenį tokių darbų pasiūla, kaip ir paklausa, išauga, todėl nekvalifikuoto darbo paieškos neturėtų būti ilgos. Vis tik, tai neabejotinai atsilieps studento gyvenimo kokybei.</p>
<p style="text-align: justify;">Dirbant, ypač pilną darbo dieną, neišvengiamai teks praleisti ne tik paskaitas, kas gali, prisidėti prie prastesnių rezultatų, bet ir neliks laisvalaikio, kuris galėtų būti skiriamas įsitraukimui į studentiškas organizacijas, klubus ir savanorystes. Vieniems, tai menkas praradimas, tačiau tiems, kurie nori būti aktyvūs, tai gali tapti ryškia netektimi.</p>
<p style="text-align: justify;">Žinoma, galbūt jūs esate perfekcionistas, kuris geba suderinti ir darbą, ir studijas, ir aktyvų socialinį gyvenimą, tačiau ankščiau ar vėliau gali grėsti perdegimas. Gaila, bet dažnai tai nėra pasirinkimas, o tiesiog prievolė.</p>
<p style="text-align: justify;">Kapitalistinis požiūris, jog turime dirbti nuo ankstyvos jaunystės yra toksiškas ir perteklinis – šiais laikais nuolat girdimi pokalbiai apie tai, kiek daug dirbama, sukuria vaizdinį, jog visi esame užkietėję darboholikai. Jei turėtume galimybę, ar visi mes dirbtume 8 valandas per dieną, ypač jei tiesiog galėtume nevaržomai džiaugtis studentišku gyvenimu?</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, dažnai darbas tampa būtinybe norint išgyventi, ką jau kalbėti apie didesnes išlaidas ar pramogas. Žinoma, gerus rezultatus demonstruojantys studentai gali gauti skatinamąją stipendiją, tačiau dažnai tai nėra pakankama suma išgyvenimui.</p>
<p style="text-align: justify;">Skatinamosios stipendijos dydį nustato kiekviena aukštoji mokykla skirtingai ir individualiai, tačiau dažniausiai suma laviruoja tarp 60 ir 100 eurų – tai menki pinigai gyvenimui sostinėje ar kitame didesniame mieste, dažnai tai gali aprėpti tik nuomos išlaidas, tačiau vargu ar padengs norimas pramogas ar kitus malonumus[3].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/dom-fou-yrmwvcdyhmi-unsplash.jpg" alt="Universiteto auditorija" /></p>
<h2>Šiandien populiari lygybės pasaulėžiūra dengiasi klasistinėmis pažiūromis </h2>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, nei profesinis mokslas, nei aukštasis, nei tiesioginis pasinėrimas į darbo rinką nėra vienas, visiems teisingas kelias. Dažnai aršios diskusijos šia tema pasižymi siauru mąstymu ir net klasistinėmis pažiūromis, vengiant suvokti ir įvertinti įvairias žmonių finansines bei socialines situacijas.</p>
<p style="text-align: justify;">Dažnai girdima nuomonė, minėta net šiame straipsnyje, jog „ne visi turėtų mokytis aukštojoje mokykloje’’ iš esmės pats yra neteisingas šių dienų kontekste ir atspindi socialinės nelygybės problemą mūsų šalyje. Šią frazę dažnai linkę kartoti žmonės, kurie pasisako už perversmą švietimo srityje, lygybės tarp profesinio ir universitetinio išsilavinimo skatinimą ir apskritai, atlaidesnį požiūrį į profesijos pasirinkimą.</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, pats mąstymas, jog mes turime lyginti ir vertinti kitų žmonių išsilavinimą, karjeros siekius ir pasirinkimus, iš esmės yra ne skatinantis visuomenės laisvėjimą, bet toksiškas. Realybė nėra tokia kardinaliai juoda ir balta. Galbūt, kai kurie įsivaizduoja gana ryškią ribą tarp profesinio mokymo ir aukštojo išsilavinimo, tokiems žmonėms visuomenė sudaryta tik iš daktaro laipsnį turinčių profesorių, kurie kiekvienoje diskusijoje cituoja bent dešimt mokslinių šaltinių bei iš kasdienių darbininkų, vairuotojų, santechnikų, kirpėjų, kurie, tariamai, vos geba skaityti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/eliott-reyna-kct-7cirbew-unsplash.jpg" alt="Mergina skaito bibliotekoje" /></p>
<p style="text-align: justify;">Tokie stereotipai ir skatina visuomenės nuokrypį ir paskatas rinktis tai, ko nenorima. Kartu, tai kuria ir įžeidžiančius vaizdinius apie abi šios diskusijos puses. Universitetas nėra tik akademikų pilna aplinka, kurioje neįgaunama jokios realios praktikos, o profesinio mokymo įstaigos nėra tik konkrečius darbo įgūdžius lavinančios bendruomenės, neatsižvelgiančios į kultūrinį žmogaus lavinimą.</p>
<p style="text-align: justify;">Ši linija ir minima takoskyra iš tiesų nėra tokia pastebima kaip gali atrodyti: šiais laikais daug aukštojo mokslo diplomą turinčių specialistų suka į profesines mokyklas įgyti darbinių įgūdžių, tuo tarpu, profesinių mokyklų absolventai vėliau keliasi į kolegijas ir universitetus, siekdami praplėsti jau įgytas žinias.</p>
<p style="text-align: justify;">Ši nuolatinė cirkuliacija neleidžia susikurti gana komiškoms ir stereotipinėms klišėms kaip „mechanikas baigęs profesinę’’ ir „jokios praktikos neturintis akademikas’’. Dažnai tokie kardinaliai juodi ir balti žmonės neegzistuoja ir atspindi visuomenės nepasitikėjimą ir baimę rinktis tai, kas iš tiesų yra žmogaus svajonė.</p>
<p style="text-align: justify;">Taip pat, svarbu paminėti, jog visuomenėje pastebimas ir gana infantilus, provincialus mąstymas. Dažnai žmonių tarpe girdime posakį „nereikia universiteto, kad galėtum įgyti žinių’’. Iš tiesų, tai yra gryna tiesa – šiandien, kai internetas ir nuotoliniai mokymai prieinami tiesiog paspaudus pelės klavišą, aukštosios mokyklos nėra vienintelė vieta, kurioje galime įgyti mus dominančių žinių, plėsti savo akiratį.</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, nemokamos nuotolinės mokymų ar seminarų programos dažnai yra gana ribotos, o kai kuriais atvejais, nesuteikiančios ir jokio turimas žinias įrodančio sertifikato. Tuomet, lieka rinktis mokamas programas, galbūt mokslinių duomenų bazes – o tai gali būti brangu [4].</p>
<p style="text-align: justify;">Kad ir kaip galime kritikuoti kapitalizmą, daugelis tikrai vertingos ir patikrintos informacijos, ypač konkrečia, galbūt siaura tema, yra mokama, o tai nėra prieinama didžiajai daliai žmonijos, todėl rekomendacijos mokytis pačiam savarankiškai, kai kuriais atvejais parodo visišką socialinę nenuovoką.</p>
<p style="text-align: justify;">Šiuo metu verta paminėti ir kitą dažną posakį „diplomas nereiškia, kad negali daug ko pasiekti’’. Vėlgi, tai tiesa, tikriausiai daugelis mūsų savo asmeniniame gyvenime turime puikių pavyzdžių, žmonių, kurie galbūt yra įgiję tik vidurinį išsilavinimą, tačiau sėkmingai plėtoja verslą, yra puikūs darbdaviai, kurie myli savo darbą.</p>
<p style="text-align: justify;">Tačiau, būtent šioje diskusijoje dažnai minima didžiausių užsienio įmonių įkūrėjų patirtys, kurie galbūt nebaigė universiteto ar net vidurinės mokyklos, bet vėliau sėkmingai sukūrė milijonines imperijas.</p>
<p style="text-align: justify;">Tai tiesa, tačiau ar realybėje pažįstate tokių vunderkindų kaip B. Geitas ar M. Zuckerberas, kurie neišlaikę vidurinės mokyklos egzaminų, ateityje galėtų įkurti sėkmingas verslo imperijas? Jei taip, matyt sukatės išskirtinių gabumų žmonių rate. Verta pasvarstyti, ar jūsų vaikas, o gal draugas, kuris neišlaiko brandos egzamino be klaidų parašydamas kelių šimtų žodžių rašinį, ateityje bus sėkmingas inovatorius. Galbūt pernelyg negatyvu spėti, jog ne.</p>
<p style="text-align: justify;">Taip, diplomas negarantuos to taip pat, vis tik garsūs ir drąsūs pareiškimai, kad daug pasiekti galima ir be aukštojo mokslo, dažnai signalizuoja nepasitikėjimą savimi ir nevykėlio mentalitetą – maža dalis mūsų yra tokių išskirtinių gabumų, jog gali konkuruoti su švietimo sistema.</p>
<p style="text-align: justify;">Taip pat, žmogaus tinginystės, vangumo ar visiško nesirūpinimo ateitimi nereikėtų dangstyti tuo, kad galbūt jis nėra linkęs į mokslą, galbūt jis dirbs ,,paprastus’’ darbus. Nesvarbu, kurioje srityje dirbama, profesinė etiką ir kompetenciją sunku įsivaizduoti be savo įsipareigojimų įvykdymo bei atsakomybės jausmo, o to sunku tikėtis iš žmogaus, kuris nesugeba sudėti teisingo sakinio savo gimtąją kalba. Perteklinis pasitikėjimas savimi gali būti žalingas lygiai taip pat kaip ir savųjų jėgų nuvertinimas.</p>
<p style="text-align: justify;">Taigi, taip, mūsų visuomenės perteklinis pasikliovimas aukštuoju mokslu yra toksiškas, kartais net komiškas. Lygiai taip pat, kaip ir žmonės, kurie vadovaujasi taisyklėmis, jog mokslo iš vis nereikia ir „gyvenimas visko išmokys‘‘.</p>
