Žmogus gali gauti pakankamai pilnaverčių baltymų net ir iš augalinio maisto
Apie mitybos įpročius ir tam tikrų produktų naudą arba kaip tik nepilnavertiškumą, dažnai sklando įvairių mitų. Net ir tada, kai mokslininkai ir patyrę mitybos specialistai daugybę kartų įrodo, kad tam tikri faktai yra klaidingi, visuomenėje įsišakniję mitai dažnai sunkiai pasitraukia į praeitį. Vienas iš tokių mitų – teiginys, jog augaliniai baltymai yra nepilnaverčiai.
Siekiant pagrįsti klaidingą nuomonę, jog augaliniai baltymai yra nepilnaverčiai, paplito idėja, kad pilnavertį baltymą sukurti galima tik sujungus skirtingus augalinius maisto produktus. Teigiama, kad daugelyje augalinio maisto produktų nėra pilnos amino rūgščių grandinės, kas padaro baltymus pilnaverčiais, todėl žmonės, norėdami išlikti sveikais vegetarais, privalo derinti augalinius baltymus ir taip suformuoti reikiamą medžiagų derinį.
Deja, tokiais principais vis dar tiki nemaža dalis žmonių, nors teiginio klaidingumą įrodė ne vienas specialistas. Būtent todėl nutarėme šiek tiek plačiau aptarti augalinius baltymus ir mitą, jog jie neva yra nepilnaverčiai.
Augalinės mitybos mitai sklando jau daug dešimtmečių
Pirmoji „nepilnaverčių baltymų“ sąvoką savo knygoje paskelbė Adelle Davis. 1954 m. išleistoje knygoje „Let's Eat Right to Keep Fit“ autorė pabrėžė, kad baltymų derinimas yra itin svarbus, jei yra norima sukurti „pilną“ baltymą. Moteris taip pat teigė, kad organizmas negali panaudoti bet kokių nepilnaverčių baltymų, kurie nebuvo sulipdyti per vieną valandą po valgio.[1]
Vėliau, 1971 metais, ši idėja buvo pateikta Frances Moore Lappé knygoje „Diet for a Small Planet“, kuri tapo milijono kopijų bestseleriu. Joje autorė teigia, kad augaliniai maisto produktai negali užtikrinti reikiamo kai kurių būtinų amino rūgščių kiekio, todėl, kad gautų visą būtiną amino rūgščių grandinę, vegetarai privalo valgyti tik tam tikrą augalinio maisto produktų derinį.
Ši teorija buvo pavadinta „baltymų papildymo“ teorija. Deja, daugelis žmonių vis dar nežino, kad vėliau ji buvo visiškai paneigta. Beje, net ir pati Lappé išsižadėjo šios „originalios“ teorijos savo tolesniuose, mažiau populiariuose kūriniuose. 1981 metais, vėlesnėse knygos versijose, F. M. Lappé ištaisė klaidą ir aiškiai nurodė, kad visi augaliniai maisto produktai, vartojami kaip baltymų šaltinis, turi visas būtinas amino rūgštis, o žmonės, suvartoję pakankamą kalorijų kiekį, iš tikrųjų gaus iš augalinio maisto pakankamai baltymų.
Pabrėžiau baltymų būtinumą, nes maniau, kad vienintelis būdas gauti pakankamai baltymų <…> buvo organizmui pagaminti baltymą, kurį jis galėtų naudoti kaip gyvūninės kilmės pilnos grandinės amino rūgštis. Kovodama su mitu, kad mėsa yra vienintelis būdas gauti kokybiškų baltymų, sustiprinau kitą mitą. Man susidarė įspūdis, kad, norint gauti pakankamai baltymų be mėsos, reikia rimtai rūpintis maisto pasirinkimu. Tiesą sakant, tai yra daug lengviau, nei maniau.[2]
Tokia pati yra ir „Mitybos ir Dietologijos Akademijos“ pozicija, teigianti, kad iš įvairių augalinių maisto produktų, suvalgytų per dieną, gaunama pakankamai būtiniausių amino rūgščių, jeigu yra laikomasi kalorijų reikalavimų. Amerikos ir Kanados Dietologų Asociacijos taip pat palaiko šią poziciją.[3][4]
Augalinių baltymų derinimo teorija jau buvo paneigta moksliškai
Tiesa ta, kad daugumoje augalinio maisto produktų galima rasti visas būtinas amino rūgštis. Be to, žmogaus kūnas ir pats saugo bei gamina amino rūgštis, todėl būtinybės gauti visas esmines medžiagas vieno valgio metu nėra. Augalinių baltymų derinimo teorija yra be galo netiksli ir klaidinga. Vis dėlto, dar 1975 m. Amerikos Dietetikos Asociacija įspėjo vegetarus, kad, norint užtikrinti reikiamą baltymų kiekį, yra privaloma juos derinti.[5]
1994 metais V. Young ir P. Pellett paskelbė savo tyrimą, kuris tapo galutiniu baltymų apykaitos žmoguje gidu. Jie taip pat patvirtino, kad papildomi baltymai valgio metu yra visiškai nereikalingi, taigi žmonės, kurie vengia vartoti gyvūninės kilmės baltymus, neturi būti susirūpinę dėl amino rūgščių disbalanso, atsirandančio dėl augalinių baltymų vartojimo. Visa tai užtikrina įprasta dieta.[6]
Vis dėlto, atrodo, jog, net ir paneigtas, šis mitas nenori mirti. 2001 m. spalio mėnesį medicinos žurnale „Circulation“ Amerikos Širdies Asociacijos mitybos komitetas paskelbė straipsnį, perspėjantį apie didelį baltymų mitybos pavojų. Medicinos žurnale yra teigiama: „Nors augaliniai baltymai sudaro didelę žmonių mitybos dalį, daugumai jų stinga vienos arba daugiau svarbių amino rūgščių. Dėl to jie yra laikomi nepilnaverčiais.“[7]
2005 metais Dr. Joel Fuhrman paskelbė:
Augalinės kilmės maisto produktai turi daug baltymų ir jūs neturite būti mitybos mokslininkas ar dietologas, kad išsiaiškintumėte, ką valgyti. Kad būtų pasiektas pilnavertis baltymas, jums nereikia maišyti ir derinti maisto produktų. Bet koks natūralių maisto produktų derinys suteiks jums pakankamą baltymų kiekį, įskaitant visas esmines, būtinas aštuonias ir neesmines aminorūgštis.[8]
2006 metais dr. T. Colin Campbell parašė:
Dabar žinome, kad, dėka labai sudėtingų medžiagų apykaitos sistemų, žmogaus organizmas gali gauti visas būtinas amino rūgštis iš natūralių augalinės kilmės baltymų įvairovės, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną. Tai nereikalauja valgyti didesnio kiekio augalinių baltymų arba kruopščiai planuoti kiekvieną valgį.[9]
2009 metais Amerikos Dietologų Asociacija ištaisė savo klaidą ir paskelbė:
Augaliniai baltymai gali patenkinti kasdienį žmogaus baltymų poreikį, kai yra vartojami įvairūs augaliniai maisto produktai ir patenkinamas suvartojamų kalorijų poreikis. Tyrimai rodo, kad per dieną suvalgytas įvairių augalinių produktų kiekis gali suteikti sveikiems suaugusiesiems visas būtinas amino rūgštis ir užtikrinti tinkamą azoto sulaikymą, todėl papildomų baltymų to pačio valgio metu vartoti nereikia.[10]
2016 metais Amerikos Širdies Asociacija taip pat, ištaisydami seną klaidą, išplatino pranešimą:
Jums nereikia valgyti gyvūninės kilmės maisto, kad jūsų mityboje būtų pakankamai baltymų. Vien tik augaliniai baltymai gali suteikti pakankamai esminių ir neesminių amino rūgščių, kol maisto baltymų šaltiniai yra įvairūs, o kalorijų kiekis yra pakankamas, kad patenkintų energijos poreikius. Visuose grūduose, ankštiniuose augaluose, daržovėse, sėklose ir riešutuose yra tiek esminių, tiek ir neesminių amino rūgščių. Jums nereikia sąmoningai jungti šiuos maisto produktus (papildomus baltymus) tam tikro valgio metu.[11]
Taigi, manymas, jog žmonės turi valgyti gyvūninės kilmės baltymus, kad tinkamai maitintųsi, yra klaidingas. Tai skatina nesaugių maisto produktų vartojimą, kurie, kaip žinoma, prisideda prie širdies ligų, diabeto, nutukimo, daugelio vėžio formų ir kitų bendrų sveikatos problemų.[12][13][14]
