<h2>Evoliucija parodo, ko mums nebereikia</h2>
<p>Juk visi esame sėdėję istorijos bei biologijos pamokose ir žiūrėję į pirmykščių žmonių paveikslėlius. Tokios iliustracijos kartais mūsų protėvius parodydavo veikiau kaip gyvūnus nei žmones: kūną dengiantys plaukai, atsikišęs žandikaulis, tvirtos galūnės: nenuostabu, jog panašumų galime įžvelgti mažai.</p>
<p>Ir iš tiesų, nėra kuo stebėtis: juk žemėje mes jau milijonus metų, tad neišvengiamai išgyvename ir evoliucijos procesus. To pasekoje, pasikeitė ne tik mūsų elgesys bei komunikacija, bet ir išvaizda: kūno dalys be kurių mūsų protėviai nebūtų galėję išgyventi, šiandien mums tampa visiškai nebenaudingomis, o kartais, net ir sukeliančiomis papildomų problemų.</p>
<p>Tikriausiai vienas paprasčiausių ir visiems geriausiai žinomų tokių organų pavyzdžių gali būti kirmėlinė atauga <strong>–</strong> apendicitas, kurios uždegimas gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Negydomas, apendicitas gali trūkti ir tapti mirties priežastimi, dėl ištikusio šoko ar peritonito.</p>
<p>Manoma, kad apendicitas mūsų protėviams buvo naudingas virškinimo procesuose ir padėdavo suvirškinti augalus ar net kietą medžio žievę. Vis tik, šiandienos žmogui apendicitas yra beveik bevertis organas. Kita vertus, kai kurie mokslininkai yra linkę manyti, jog apendicitas gali kaupti gerąsias organizmo bakterijas bei būti naudingu įrankiu mūsų imuninei sistemai[1]. </p>
<p class="p1">Kad ir kaip ten bebūtų, akivaizdu, jog be apendicito žmogus išgyvena, o šio organo pašalinimas papildomų problemų nesukuria. Tuomet, galime ir paklausti, kas gi toliau? Kokios kitos kūno dalies, evoliucijos bėgyje, mes neteksime? Iš tiesų, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, tokių organų ar net galūnių yra ne viena ir ne dvi. Mokslininkai jau ne vienerius metus sudarinėja sąrašą organų ar žmogaus kūno dalių, kurių po tūkstančio metų, mūsų tolimi palikuonys gali ir nebeturėti.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/eugene-zhyvchik-xjy-7gtc38o-unsplash-1.jpg" alt="Moderni evoliucija" /></p>
<h2>Ateities žmogus gali nebeturėti kojų pirštų</h2>
<p class="p1">Ne vienas tyrimas rodo, juk žmogaus pusiausvyra kinta ir dabartinis žmogus labiau remiasi vidinės pėdos stiprybe. Būtent dėl to, mūsų kojų pirštai, ypač mažasis, trumpėja. Tokie pokyčiai mokslininkams kelia idėją, jog ateityje, mažasis kojų pirštas žmogui taps visiškai nebereikalinga kūno dalimi. Manoma, kad pirmiausiai pradingti galėtų mažasis pirštas, tačiau vėliau, galėtume išvysti ir visiškai kojų pirštų neturintį žmogų. Tiesa, mes jau to neišvysime: tokie pokyčiai galėtų įvykti po tūkstančio metų, tačiau idėja – iš tiesų įdomi.</p>
<p class="p1">Tolimi mūsų vaikaičių palikuonys galbūt išvengs ir nemalonaus uodegikaulio skausmo, mat jo paprasčiausiai neturės. Mokslininkai mano, kad evoliucijos procesai būtinai paveiks mūsų stuburą ir pirmiausia, būtent apatinę jo dalį. Iš tiesų, uodegikaulis nėra mums reikalinga stuburo dalis, priešingai, nei mūsų protėviams, kurie turėjo uodegas, galinčias padėti geriau išlaikyti pusiausvyrą. Kadangi uodegų žmogus jau seniai nebeturi, mokslininkai pastebi, jog prie uodegikaulio, žmogaus stuburas siaurėja, o tai rodo, kad ateityje šio darinio galime nebeturėti, o tai gali teigiamai įtakoti pusiausvyrą bei laikyseną, padėti išvengti nugaros skausmų[2].</p>
<p class="p1">Ateities žmogus galbūt išvengs ir nemenkos sąskaitos iš odontologo, ir milžiniškų skausmų, kylančius dėl protinių dantų. Taip, kažkada mūsų protėviams šie dantys padėdavo sukramtyti kietus vaisius ar kitas radybas, tačiau dabar, kelia daugiau nepatogumų, nei atneša naudos, o jų pašalinimo operacija yra skausminga ne tik mums patiems, bet ir mūsų piniginėms. Mokslininkai mano, kad per ateinančius tūkstantmečius protiniai dantys visiškai išnyks, juk ir dabar juos sveikus teturi vos 5% populiacijos.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/amr-taha-fmckjxpqty0-unsplash.jpg" alt="Dantys" /></p>
<p class="p1">Po daugybės metų žmogus gali nebeturėti ir <em>Arrector pili</em> raumens, tiesa, net ir dabar tikriausiai dauguma net nežino, kas tai per raumuo ir už ką jis atsakingas. Iš tiesų, praeityje šis raumuo mūsų protėviams buvo itin svarbus, mat užtikrindavo šilumą ir kūno izoliaciją. Tiesa, verta paminėti, jog ir mūsų protėviai buvo plaukuoti. Dabar žmonės nebeturi kailio, o kai kurie mokslininkai drąsiai spėja, kad net ir ribotas kūno plaukuotumas, kurį dabar turi žmogus, pavyzdžiui, pažastų srityje, išnyks. Taigi ir šis raumuo atsakingas tik už odos pašiurpimą – žąsies odą, nors praktikoje, tai visiškai naudos neatnešanti funkcija[3].</p>
<p class="p1">Senųjų laikų žmonės buvo aktyvūs medžiotojai bei gamtos turtų rinkėjai, tad jiems dažnai prisireikdavo tvirtų rankų, galimybės įsikibti ir sugniaužti rankas. Būtent todėl, jie ir turėjo <em>Palmaris longus</em> raumenį. Vis tik, kai žmogus pradėjo vaikščioti ant dviejų kojų, raumuo tapo nebenaudingu, o ir šiandien jį teturi vos 10% žmonijos. Jei norite sužinoti ar jūs patenkate į šį procentą, tiesiog padėkite savo ištiestą ranką ant stalo ar kito kieto paviršiaus riešu į viršų. Tada, pamėginkite nykščiu pasiekti mažąjį pirštelį – jei riešo vietoje pastebėsite išryškėjusią raumens juostą, tuomet evoliucija jūsų dar nepaveikė.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/jan-romero-dl4ddqb8yjc-unsplash.jpg" alt="Kojų pirštai" /></p>
<h2>Pažvelgus į istoriją, evoliucijos procesai tampa neginčijami</h2>
<p>Žinoma, dalis tokių prognozių gali skambėti it būrimas iš kavos tirščių: juk po tūkstančių metų net neaišku ar žmonija apskritai egzistuos, tad ir spėjimai, kokių organų ar kūno dalių mes neturėsime, gali būti pernelyg ankstyvi. Kita vertus, pažvelgus į ilgą žmogaus evoliucijos kelią, galime pamatyti, kiek daug mes pasikeitėme.</p>
<p>Pavyzdžiui, šiuolaikinis žmogus yra neginčytinai žemesnis už savo protėvį. Prieš 40,000 metų, vidutinio europiečio vyro ūgis siekė 183 cm, o prieš 600 metų jau tik 165 cm. Mokslininkai teigia, kad tokie pokyčiai įvyko dėl genetikos, aplinkos ir gyvenimo būdo pokyčių visumos. Tiesa, pastaruoju metu vėl pastebima atvirkštinė tendencija ir žmogaus ūgio didėjimas, o vidutinis vyro ūgis Europoje siekia 175 cm[4].</p>
<p>Nors gali atrodyti priešingai, paskutinius dvejus milijonus metų mažėja ir mūsų smegenys, o dabar jos yra mažiausios nei kada anksčiau. Mažėja ir mūsų žandikauliai bei dantų skaičius, tačiau dėka geresnės priežiūros bei florido pritaikymo, didėja patys dantys.</p>
<p>Kad ir kokia ateitis laukia mūsų palikuonių, galima neabejoti, jog išvaizda jie tikrai skirsis nuo mūsų. Ar jie neturės tiek dantų, o gal net ir kojų pirštų, neaišku, tačiau evoliucija negailestingai veikia visą gyvybę Žemėje, ne išimtis tampa ir žmogus, neatsižvelgiant į laikmetį, kuriame jis gyvena.</p>
