Mokslas mus atvedė į šiandieną, todėl negalime juo netikėti
Viskas, ką turime aplink yra sukurta mokslo. Šlepetės, kurias avime, grindys, kuriomis einame, virdulys, kuriame kaičiame rytinę kavą ir iš dalies, netgi mes patys esame šiuolaikinio mokslo kūriniai. Mus sukūrė medicina. Naivu sakyti, kad esame tobuli Dievo ar gamtos kūriniai, nes reikiamu momentu įsikiša geras daktaras ir pagelbėja ateiti į šiandieną, tiek užgimstant, tiek pasveikstant.
Be mokslo, mūsų nebūtų, būtume urviniai, o gal viduramžių tamsuoliai, bet tikrai ne tokie lepūnėliai, kokiais esame dabar – visko aptekę, visko turintys, visko norintys turėti ir daug reikalaujantys.
Įdomūs laikai atėjo, turime viską, bet nevertiname, rėkiame, kad reikia dar kažko, bet mes tiek visko turime, kad, rodos, kaip „chamekams – tuoj žandai pliš“ ir vistiek negana. Viskam turime enciklopediją. Nesvarbu ar santykiams reikia pagalbos, ar mašinai padangą pakeisti – užtenka įsijungti „Google“ ir štai jau esi pilnateisis meistras kažkokį „Youtube“ filmuką pažiūrėjęs, viską moki ir išmanai. Gali pasijuokti iš juodarankio dėdės garažų masyve, nes žiūrėk, gal jis ne taip daro ir štai „paguglinti“ nemokėjęs, nežino kaip ten koks saugos varžtas slaptą variaciją turi. O Tu jau žinai, tai esi baisiai protingas.
Blogai yra tai, kad kai pats to rato nepakeisi, teks pas juodarankį prašyti, o čia jau labai ego kenčia. Ir niekaip jokioj enciklopedijoj mums nepavyksta perskaityti senos kaip gyvenimas tiesos, kurią katinas Leopoldas dar būnant mažais pipirais visaip bandė įskiepyti „Vaikai, gyvenkime draugiškai“. Niekaip draugiškai mes negalime. Reikia šaukti, rėkti, pyktis, skleisti negatyvą ir jei jau turi nuomonę, tai būtina sukišti ją kitam į gerklę, o jei į gerklę nepavyko, tai bent ten, kur nesueina.
Artėjame prie pažangos liepto galo, gal laikas stabtelt ir apsidairyti
Noriu Jums papasakoti apie toleranciją. Tai yra toks geras ir kartu keistas visuomeniškai labai naudingas jausmas. Šiandien jis ypatingai svarbus, nes mes pamiršome, kad gerbti kitą yra privalu. Jūs galite man nepritarti, ir as gerbsiu Jūsų nuomonę, todėl būkite abipusiai teisingi ir leiskite man turėti savąją.
Mano nuomonė apie šiandieną nėra labai madinga, o kartais net ir labai smerktina, bet dėl to ji nėra neteisinga, todėl leisiu sau kalbėti. Mes jau 30 metų nepriklausomi ir tai labai geras jausmas. Aš nenoriu grįžti į jokius kitokius laikus. Šiandien, manau, yra aukso amžius.
Mes turime puikią medicinos sistemą, žinoma, dėl visiems žinomų aplinkybių, leidome jai sugriūti, bet kaip sugriuvo, taip gali būti ir atstatyta. Ir mūsų sveikatos sistema turi ydų, bet kas be nuodėmės, meskite akmenį. Vis tik ji buvo veikianti, gana šiuolaikiška gerąja prasme, su keletu senesnės sistemos prieskonių, bet labai plačiai prieinamomis ir geromis paslaugomis. Daugybę kartų susidūriau su medikais, pažinau jų visokių ir priimu tai kaip elementarų faktą. Visur visokių yra ir turi būti. Taip pat priimu faktą, kad visi žmonės kartais klysta ir turi teisę tai padaryti.
Neskaitant gerai išvystytos medicinos, aš džiaugiuosi ir šiandienine mokslo sistema. Taip, ji irgi turi spragų ir apie tai galėčiau „pyškint“ atskirą straipsnį, bet iš esmės, mes turime visiems prieinamą mokslą – nemokamą ir gana gerą. Mes, būdami tėvais, vis dar galime su daug kuo nesutikti ir turime kaip niekad daug teisių prieštarauti savo mokslo įstaigos vadovų sprendimams. Gal todėl jau 30 metų ilgesingai žvelgdami į vakarus ir viltingai kviesdami visas jų pažangias naujoves „nes Norvegijoje žmonės geriau gyvena, todėl jų visos sistemos geresnės, reikia ir mums taip daryti“, mes vis dar neturime mokymo, kad lytis nesvarbu ir yra pasirenkama. Neturime „apsikeiskime lytimi dienos“ vaikų darželyje, neturime jos ir mokykloje. Dar neturime, nes vis dar galime neturėti ir galime reikšti nuomonę ar norime turėti.
Šiandien mes turime nuostabią infrastruktūrą, namus, statybas, ganėtinai pažengusį viešąjį sektorių, kuriame net paprastos vietinės Šilainių seniūnijos darbuotoja jau sugeba pati savarankiškai rasti sprendimą, kaip atsiųsti pažymą apie šeimos sudėtį. Didžiai nuostabai ji tai gali padaryti netgi el. paštu, nors bendroji sistema to nenumato. Biurokratinis žmogus panašėja į paprastą žmogų ir nebepavyksta pasitarti su vadovu ir 8 jo pavaduotojais septinto aukšto ketvirtam iš kairės kabinete, kuriame sėdi Vanda ir tokių paslaugų neteikia. Jau teikia. Nesvarbu, kad oficialiai dar neteikia, bet šiaip – jau teikia. Ir taip, čia dar šviesmečiai tobulėjimo į visas keturias puses, bet jis vyksta. Iš lėto, ne visur, bet vyksta.
Mūsų galimybės dirbti – absoliučiai neribotos. Mes galime rinktis darbdavį, kolektyvą, vertybes, miestą, šalį, žemyną. Galime lengvai bet kada darbą pakeisti. Ir nepulkite į atlapus su liūdna istorija kaip už 300 eurų visą gyvenimą dirbu ir alga nekyla, nes visai nesvarbu kokiu vardu šauki tėvynę, tai yra tavyje, tai tavo pasirinkimas, kurį padarei. Galimybė dirbti, mokytis ir tobulėti šiandien yra neribota. Tai faktas.
Tai yra fantastiškas laikas, kai mes atėjome į didžiulę įvairiapusę pažangą ir vis dar neperėmėme dalies blogosios jos puses. Atėjome kažkur visai šalia didžiulio Everesto viršūnės ir svarstome ar čiuožti žemyn, nes ten mojuoja visokios labai spalvotos vėliavos, skanduoja „New normal“, „New order“ ir tt. Ir čia mes vėlgi turime daugybę nuomonių, į kurią pusę ir kaip pasukti, o didžiausia laimė, kad mes dar galime rinktis. Tolerancija pradėjau, ja ir baigiu.
Tikėk, bet patikrink, sakė sena gera patarlė
Atėjome prie fakto apie tikėjimą, mokslą ir skiepus. Nežinau ar kada nors istorijoje buvo tokia diena, kai visuomenė buvo taip susipriešinusi dėl akivaizdžių to pačio fakto interpretacijų. Šiandien skiepai yra tokia panacėja, kad visi suabejoję lyg ir tampa tautos priešu, o štai antivakseris tai išvis baisus tamsuolis. Noriu Jūsų paklausti kas yra antivakseris? Ar skleisdami šią neapykantą iš tikro žinome ant ko pykstame ir kur ji nukreipta?
Neseniai per žinias mačiau reportažą, kuriame buvo pakalbinti keli senjorai išėję iš skiepų punkto. Vienas po kito jie dėstė nusivylimą, mat, telefonu buvo informuoti, kad gaus „Pfizer“ vakciną, o atvykę sužinojo, kad „AstraZeneca“. Susirinko terbas ir išėjo pikti namo. Ar jie antivakseriai? Mano artimas, vyresnio amžiaus žmogus kartą pasakė „aš savo nugyvenau, kaip jau taip, bet ir mirti pats pasirinksiu nuo ko“. Babytė, kuri nugyveno gražų amžių neturi teisės dvejoti ar skiepytis, nes mes tikime mokslu. Gerbiamieji, tai yra jos gyvenimas ir ji gali spręsti kaip jį gyventi, ar baigti.
Ką apskritai reiškia tikėti mokslu? Mokslas nėra dievybė. Jis neapšviečia mūsų tamsių minčių iš aukštybės ir nenuleidžia mums neginčijamų tiesų. Mokslas gimsta tarp mūsų. Tu, ir aš, ir ji, ir jis, galime tapti mokslininkais. Galime kažką įrodyti, galime atrasti naujų faktų, galime parašyti „enciklopediją“. Mokslas nėra baltas chalatas, dideli akiniai ir ilgi laipsniai prie pavardės. Mokslas yra žmonės, dirbantys mūsų labui (ne visada) ir siekiantys geresnio rytojaus (ne visada). Šie žmonės būna suklysta. Jie kaip ir aš turi silpnybių, pažiūrų ir interesų, ir tikslų.
Visai neseniai mokslas sakė, kad rūkymas yra vaistas nuo daugybės ligų. Švelnus dūmas numalšins gerklės skausmą, palengvins atsikosėjimą, padės sureguliuoti sunerimusią širdį. Šiandien mokslas apsigalvojo ir sako, kad rūkyti nesveika. Suklydo.
Mokslas savo laiku nėščiosioms pasiūlė vaistą nuo pykinimo, dėl kurio gimė ištisa karta kūdikių su neišsivysčiusiomis galūnėmis. Yra registruota apie 24000 šio vaisto sužalotų vaikų, apie 2000 jų gimė Didžiojoje Britanijoje[1]. Galima spėlioti kiek jų iš tikro buvo, nes nebuvo įprasta ir norima auginti suluošintus vaikus.
Mokslas blogas mintis gydė elektrošoku, o nervų ir paralyžiaus pakenktus raumenis bei iškraipytus kaulus laužė bei gipsavo, kad išsitiesintų. Mokslas kirpo žiurkėms uodegas ir žiūrėjo ar gims žiurkiukai be uodegų.
Vienos kompanijos vienas mokslininkas tapo visų laikų visų vyrų gerbiamiausiu, kai vietoje kraujo spaudimą reguliuojančio vaisto sukūrė Viagrą. Mokslas visada ieško, kartais randa ir kartais praranda, tą daro klysdamas ir taisydamas klaidas.
Nepamirškime galvoti bei abejoti ir saugokime teisę rinktis
Šiandien aš niekaip nesuprantu kodėl mes nebetelpam po saule ir būtinai turime susipykti dėl tikėjimo mokslu. Mes juo neabejotinai visi tikime. Mokslas mano plakančią širdį jau moka įdėti Tau, bet dar nemoka mudviejų sutaikyti. Mokslas tikrai žino, kad skiepai nesukelia autizmo, bet nežino kas jį sukelia. Mokslas žino, kad kava yra gerai, ir kad blogai, nes studijų skaičiumi gėrio ir blogio balansas šiuo atveju labai apylygis. Mokslas mums davė asbestinį stogą, o vėliau liepė atiduoti. Visai neseniai atiduoti liepė ir vaistus nuo kraujospūdžio[2] bei skrandžio rūgštingumo, nes jie pasirodo sukelia vėžį. Daugybę kartų mokslas suklydo, atsiprašė ir gyvename toliau.
Dabar visi suabejoję Covid-19 vakcinomis yra antivakseriai. Blogi žmonės. Iš prigimties žalingi visuomenei. Tamsuoliai iš viduramžių ir acto garintojai. Vos apie tai užsiminus pasipila argumentai, tarp kurių dažniausias – „Tu netiki mokslu“. Gerbiamieji, tikiu. „Tu nesi medikas, nesimokei 15 metų ir nesi nei virusologas nei imunologas, kaip čia gali kažką kalbėti, nes mokslas!“ Tai noriu Jums priminti, kad šis mokslas, kuris pasiūlė šias vakcinas, taip pat turi daug abejonių ir neatsakytų klausimų. Juos atsakysime kelių metų bėgyje, bet jau dabar visiems mokantiems skaityti yra labai aiškiai pateikti esamų tyrimų protokolai bei laikinojo leidimo ataskaitos. Jose yra rašoma, kad kancerogeniškumo bei mutageniškumo tyrimai nėra atlikti, sąveika su kitais vaistas nepatikrinta, ilgalaikis poveikis nežinomas. Ar didelių mokslo laipsnių reikia, kad tai perskaičius galėtum suprasti parašytą tekstą?
Aš labai stebiuosi mūsų įtakotukais, autoritetais ir valdžia. Rodos, tarsi inkvizicijos laikų įkvėpti jie taip užtikrintai skleidžia tikėjimo žodį. Savo autoritetu jie skelbia, kad tai visiškai saugu. Visiškai. Aš matau daugybę žmonių, kuriuos labai gerbiu ir labai myliu, bet jie irgi didžiuojasi, skuba pasiskiepyti, nes tai visiškai saugus kelias į laisvę. Noriu Jums priminti, kad tą laisvę mes patys atidavėm, niekur ji nedingo ir pati neišėjo. Būdami nuolankia tauta mes nėjome į gatves, neprotestavome, apeliavome į savo bei kitų sąmoningumą ir tyliai leidome atsitikti tam, kas dabar atsitiko.
Esu prieš Jus labai kalta. Baisi sąmokslininkė. Nusikaltau, nes perskaičiau tuos ilgus šių vakcinų tyrimo protokolus. Juose radau daugybę neaiškumų ir daugybę klausimų turiu šiems mokslininkams. Ir ne, aš neabejoju, kad jie norėjo gero, ir nemanau, kad čia įvyko kažkoks didžiulis sąmokslas, nemanau, kad vakcinose yra čipų, nemanau, kad jos tyčia sukurtos žmonijai sunaikinti. Tačiau turiu pripažinti, kad ten yra labai daug neaiškumų ir į daugelį mano klausimų šie mokslininkai atsakyti negali. Dar negali. Galbūt vėliau ir galės. Gal net ir mes visi vėliau galėsime.
Kai mano darbuotoja pasakė, kad rytoj gavo vietą pasiskiepyti, aš nepasakiau nei pusės žodžio. Esu visiškai tikra, kad jei ji būtų paskaičiusi tiek kiek aš, galvotų kitaip, bet tai nėra mano sprendimas. Jeigu žmogus jaučiasi saugiau pasiskiepijęs, tai mes gyvename nuostabioje šalyje ir nuostabiame laikmetyje, kai jis tą nevaržomai gali pasirinkti. Širdyje dėl jos nerimauju. Kolektyve nutarėm, kad kitą dieną ji gali blogai jaustis, reikės pridengti, kažkas gal ilgiau padirbs. Ji jauna, dar visas gyvenimas prieš akis, dar reikės sukurti šeimą, gimdyti vaikučius ir jais džiaugtis.
Atleiskite, kad būsiu labai tiesmuka, bet kur kas mažiau nerimauju, kai tą daro senjorai. Manau, kad jie jau vaikučių nebegimdys ir pasiskiepiję jausis saugiau, galbūt su teigiama mintimi ilgiau gyvens, o vaikučiai mieliau „saugiai“ atvyks pasisvečiuoti.
Tuo pačiu suprantu, kad nereikia būti mokslininku norint suprasti, jog ši technologija anksčiau niekada nebuvo naudojama su žmonėmis. Tai yra parašyta. Nemanau, kad būdami ne profesoriais esame nepajėgūs suprasti tokio sakinio. Nebūtina suprasti pačią technologiją, užtenka suprasti, kad ji nauja ir jos kūrėjas dar nežino kaip ji veiks. Jis to neslepia ir netgi nebando prievarta įkišti savo produkto. Kišame jį vienas kitam patys.
Man kyla klausimas ar šitas spaudimas tikėti mokslu ir skiepytis yra pakankamai pasvertas. Aš neturiu atsakymo, nes jo dar tiesiog nėra. Gal ateis laikas, kai ir aš norėsiu pasiskiepyti, bet kol kas mane kankina abejonės. Jei paaiškės neišvengiamai liūdnos šios vakcinacijos pasekmės, ką sakys įtakotukai, kurie šiuos žmones paskiepijo? Nebijau šio žodžio. Tikrai šiuo metu yra daugybė žmonių, kurie kitus skiepija, patys rankose adatos nelaikydami. Ar užteks pasakyti, atsiprašau, aš tikėjau mokslu, todėl nepyk, kad negali turėti vaikų?
Kai gimė Thalidomide kartos vaikai, mokslas atsiprašė, bet ne iš karto, reikėjo netrumpų metų, kol tai buvo pripažinta. Vėliau buvo mokamos kompensacijos nukentėjusiems vaikams. Paklauskime savęs ar mieliau turėti rankas ir kojas, ar gauti kompensaciją už jų neturėjimą? Tai buvo didelis perversmas visoj medicinos istorijoj vertinant galimus šalutinius poveikius ir jis neįvyko viduramžiais. Šie žmonės gimė šeštame dešimtmetyje ir vis dar gyvena tarp mūsų.
Rūkymo žalai įrodyti prireikė apie 40 metų. Pirmieji apie tai prakalbę buvo dideli sąmokslininkai. Smerkiami, engiami ir visaip diskredituojami. Dabar mes žinome, kad rūkyti vis tik nesveika ir turime galimybę rinktis ar tai daryti. Rūkalų pramonę irgi suprantame kaip labai įtakingą ir daug metų gebėjusią nuslėpti nepatogius faktus.
Aplink mano namus iki 1km spinduliu „Google“ žemėlapis siūlo 18 vaistinių. Jis nežino, kad yra dar dvi rusiškos vaistinės. Neįžvelkite sąmokslo, aš džiaugiuosi, kad jos yra ir jokiu būdu nenorėčiau neturėti šalia vaistinės, bet kartu as suprantu, kad ten einu, kai sergu. Šiandien farmacijos pramonė yra viena iš įtakingiausių. Turbūt mes labai ligoti, jei turime tiek vaistinių, nes iki bandelių kepyklos reikia važiuoti, o, rodos, ne tik sergam, bet ir valgom.
Įvairių vaistų atšaukimas vyksta nuolat. Kartais dėl pakavimo klaidos, kartais dėl neaiškių priemaišų, kartais dėl to, kad sukelia vėžį. Pasitaiko klaidų.
Aš labai norėčiau, kad nebūtų prievartos ir smerkimo skaičiusiems ir keliantiems klausimus. Na, pripažinkite, juk nereikia būti agronomu, kad užaugintum pomidorą. Nereikia būti mokslų daktaru, kad perskaitytum viešą tyrimo protokolo ataskaitą. Nereikia būti profesiorium, kad perskaičius kelis mano anksčiau paminėtus sakinius, būtum įgalus juos suprasti.
Kalbu apie tai todėl, kad tikėjimas mokslu neturi būti aklas. Aklai tikėkime tuo, ko nematome ir tik manome egzistuojant. Mokslas atsiranda tarp mūsų, jis dažnai yra viešas, todėl kelti klausimus yra normalu ir būtina. Nepykime ant klausiančių, tik abejonėmis, klaidomis ir jų taisymu mokslas žengia pirmyn, o tobulumui ribų nėra.
