77 pasiteiravo politologo prof. A. Krupavičiaus, kaip G. Palucko atsistatydinimas paveiks valdančiąją koaliciją
Premjero Gintauto Palucko atsistatydinimas išjudino politinius pamatus – ne tik Vyriausybės, bet ir visos valdančiosios daugumos konstrukciją. Nors teisinių kaltinimų premjerui nepateikta, į paviršių iškilo gilesnės problemos: pasitikėjimo stoka, reputaciniai smūgiai, o svarbiausia – realus politinis svorio netolygumas tarp koalicijos partnerių. Ką reiškia G. Palucko pasitraukimas, kokie galimi koalicijos scenarijai ir kas lemia šių procesų eigą? Apie tai kalbamės su politologu, prof. Algiu Krupavičiumi.
Ar premjero G. Palucko atsistatydinimas buvo būtinas?
Pasak prof. A. Krupavičiaus, G. Palucko atsistatydinimas negali būti vertinamas vien tik teisinės atsakomybės požiūriu:
„Pirmiausia, dar reikia atsakyti į klausimą, ar tikrai reikėjo atsistatydinti. Palucko situaciją vertinčiau iš dviejų perspektyvų: tai, kas vyksta Lietuvos viduje, ir tai, kaip panašūs atvejai atrodo tarptautiniame kontekste, ypač Europos valstybėse, bet ne tik.“
Jo teigimu, Lietuvoje vykęs žurnalistinis tyrimas labiau priminė reputacijos puolimo operaciją nei nepriklausomą faktų nagrinėjimą:
„Lietuvos kontekste įvyko žurnalistinis tyrimas. Galima sakyti „tyrimas“, nes jo logika buvo puolamoji, paremta reputacijos griovimo scenarijumi. Šiuolaikinėje žiniasklaidoje tokių atvejų buvo, yra ir bus, bet šis tyrimas buvo iš anksto šališkas, koordinuotas per vadinamąją sisteminę žiniasklaidą. Informacija buvo paskelbta tiek socialiniuose tinkluose, tiek pagrindiniuose portaluose – net nacionaliniame transliuotojuje. Tai rodo, kad veikla buvo detaliai suplanuota ir koordinuota.“
Anot politologo, žiniasklaidos puolimo nestabdė ir prezidentas, kuris turėjo tam galimybių:
„G. Nausėda turėjo visus svertus – moralinius, teisėtumo, net emocinius – sustabdyti puolimą. Bet jis to nedarė. Galbūt todėl, kad jam tai irgi buvo paranku“, – teigė A. Krupavičius.
„Žiūrint į tyrimo turinį, Paluckui kaip premjerui priekaištų ar kaltinimų nebuvo. Tyrimas susijęs su jo buvusia veikla Vilniaus miesto savivaldybėje, verslo veikla, o vėliau – su artimųjų veikla. Bet kaip premjerui, jam nebuvo pareikšta nei kaltinimų, nei aiškių priekaištų,“ – pažymėjo A. Krupavičius.
D. Trumpas, B. Netanyahu, S. Berlusconi – kodėl jie liko, o Paluckas traukiasi?
Pasak profesoriaus, kitose demokratinėse valstybėse net ir rimti kaltinimai nereiškia, kad politikai būtinai turi trauktis iš pareigų:
„Silvio Berlusconi buvo kaltinamas dėl korupcijos, mokesčių vengimo, net ir dėl seksualinių skandalų, bet ilgai išliko premjeru. Atsistatydino labiau dėl ekonominės padėties nei dėl skandalų. 2013 m. buvo nuteistas, bet bausmės išvengė dėl amnestijos.“
„Borisas Johnsonas buvo apkaltintas karantino taisyklių pažeidimu, melu parlamentui ir pan., bet išliko poste iki 2022 metų vidurio. Šiuo metu daug problemų turi Pedro Sánchez, Ispanijos ministras pirmininkas – jam priekaištaujama dėl žmonos galimo interesų konflikto.“
„Netanyahu… Jam pareikšti kaltinimai dar prieš penkerius metus, bet jis vis tiek tapo premjeru. Teismo procesai tebevyksta. Taip pat Donaldas Trumpas – turėjęs daugiau nei 30 bylų, išrinktas prezidentu, ir dabar aktyviai veikia politikoje.“
Kaip priminė A. Krupavičius, Europos ir pasaulio politikoje net rimti teisiniai procesai dažnai nesustabdo lyderių:
„Berlusconi buvo nuteistas, bet premjero postą prarado tik dėl ekonominės krizės. Borisas Johnsonas dėl pažeidimų pasitraukė tik 2022-ųjų viduryje. Netanyahu jau penkerius metus bylinėjasi ir tebėra valdžioje. Donaldas Trumpas turėjo daugiau nei 30 procesų ir vis tiek buvo išrinktas prezidentu.“
„Sebastianas Kurcas, kaltintas melu parlamentui, pasitraukė, bet kaltinimai vėliau pasirodė abejotini, kitų pasekmių nepatyrė.“
Todėl A. Krupavičius vertina, kad remiantis tarptautiniais pavyzdžiais G. Paluckas būtų galėjęs laukti išvadų:
„Paluckas galėjo laukti teisėsaugos institucijų išvadų. Tačiau Lietuva yra specifinė valstybė. Galima sakyti – specifinė kabutėse. Valdžios elitas pasidalijęs įtakomis politikoje. Paluckas, kaip naujas premjeras, tų atramų politikoje turėjo per mažai.“
„Skandalo metu Palucko oponentai, panašu, iš anksto gaudavo informaciją iš institucijų – NMA (Nacionalinės mokėjimų agentūros – 77), Valstybės sienos apsaugos tarnybos, FNTT. Tai rodo ribotą Palucko įtaką valdžios struktūrose“, – sakė A. Krupavičius.
Pasak profesoriaus, Paluckas galėjo rinktis ir kitą kelią, kaip tai darė kai kurie jo pirmtakai:
„Yra istorinė paralelė – Algirdas Brazauskas. Jis irgi buvo spaudžiamas atsistatydinti, bet išsilaikė. Ir jo autoritetas sustiprėjo. Paluckas galėjo bandyti elgtis panašiai“, – svarsto A. Krupavičius.
Socialdemokratai išliko lojalūs, bet koalicijos partneriai iškėlė ultimatumą
Pasak profesoriaus, Socialdemokratų partija laikėsi nuoseklios pozicijos ir gynė premjerą Gintautą Palucką iki pat jo atsistatydinimo:
„Partija buvo nuosekli, gynė premjerą iki pat atsistatydinimo. Net prezidentas elgėsi civilizuotai – ragino laukti teisėsaugos išvadų.“
Tačiau, profesoriaus teigimu, tikrasis spaudimas kilo iš koalicijos vidaus, ypač iš S. Skvernelio vadovaujamos frakcijos:
„Saulius Skvernelis paskutinėmis dienomis kalbėjo ultimatyviai: jei Paluckas neatsistatydins, jis trauksis iš koalicijos. Jo leksika buvo labai aštri.“
Tuo metu opozicija, pasak profesoriaus, šį kartą atrodė neįprastai pasimetusi:
„Opozicija visada išnaudoja tokius atvejus. Bet šį kartą net opozicija atrodė sutrikusi. Konservatoriams naudinga silpna kairė. Jiems tik į naudą, jei kairė blaškysis. Gal todėl, kad skandalas nebuvo pakankamai konkretus“, – pastebi prof. A. Krupavičius.
A. Krupavičius pažymi, kad Socialdemokratų partijos viduje kritikos G. Paluckui beveik nebuvo, išskyrus pavienius atvejus:
„Viešos partijos kritikos Paluckui iki jo atsistatydinimo buvo labai mažai. Tik keli balsai buvo kritiškesni.“
S. Skvernelis nebepatrauklus partneris? Koalicijos nebeformuoja skaičiai – ją formuoja tarpusavio pasitikėjimas
Prof. A. Krupavičius teigia, kad šiuo metu realu svarstyti dėl naujos koalicijos sudėties. Jis siūlo situaciją vertinti remiantis penkiais kriterijais. Profesorius teigia, kad kalbant apie koalicijas – svarbu kriterijai, yra penki pagrindiniai: skaitinė dauguma, veto teisės, pasitikėjimas tarp partnerių, ideologinis artumas ir sutarimas dėl politikos prioritetų.
Šiame kontekste profesorius atkreipia dėmesį, kad būtent dėl politikos prioritetų tarp koalicijos partnerių anksčiau kildavo trintis:
„Skvernelis ne tik kritikavo viešai socialdemokratų projektuotą mokesčių reformą, teigdamas, jog ‘kai kalbame apie mokesčių reformą, reikia ne tik garsiai šūkauti apie socialinį teisingumą, bet ir pateikti konkrečius pasiūlymus’. Po A. Dudėno neliečiamybės nepanaikinimo vardan lietuviai ne tik kritikavo socialdemokratus, bet įžvelgė ir galimą koalicijos sutarties sulaužymą bei viešai svarstė apie galimą pasitraukimą iš koalicijos. Tuo tarpu Nemuno Aušra viešų ginčų su socialdemokratais vengė, veikiau ieškojo kompromisų“, – primena A. Krupavičius.
„Dabartinė dauguma – beveik konstitucinė, perteklinė. Vienos partijos balsų neužtenka – reikia partnerių. Klausimas, ar socialdemokratams pakaktų minimalaus daugumos modelio, galbūt su papildoma neformalia parama – pavyzdžiui, iš Lenkų rinkimų akcijos ar valstiečių.“
„Šiuo metu vienintelė frakcija, turinti veto teisę – Nemuno Aušra. Vardan Lietuvos frakcija šios teisės neturi. Jeigu koalicijoje būtų ir valstiečiai, ir Vardan Lietuvos – būtų du veikėjai su veto teise. Tai komplikuotų valdymą.“
„Socialdemokratai, Nemuno Aušra ir net valstiečiai yra gana arti vienas kito ideologiškai. Liberalai ar konservatoriai – tikrai ne.“
Apibendrindamas, pašnekovas pabrėžė, kad permainos yra realios, tačiau nereikėtų spėlioti nevertinant faktų:
„Situacija labai pasikeitusi, palyginti su koalicijos sudarymu. Stimulas peržiūrėti koalicijos struktūrą tikrai yra. Spręs socialdemokratai. Atsistatydinus vyriausybei, formaliai senos koalicijos nebėra – reikės formuoti naują. Aišku, ne nuo balto lapo – dabartinė dauguma turi savo istoriją, kuri turės įtakos sprendimams.“
„Manau, kad tikimybė yra 50 prie 50.“
„Nemuno Aušra“ – stiprėjantis pasitikėjimas ir galimas stabilumo garantas
Pasak politologo, prof. Algio Krupavičiaus, viena iš pagrindinių naujos koalicijos dėlionės dalių gali tapti partija „Nemuno Aušra“. Anot jo, socialdemokratų pasitikėjimas šiuo partneriu per pastaruosius mėnesius išaugo:
„Pasitikėjimas Nemuno Aušra, panašu, iš socialdemokratų pusės yra išaugęs. Juolab, kad Nemuno Aušra ieškojo kompromisų dėl mokesčių reformos, daug kompromisų surado ir, na, kitais klausimais atrodo, kad Nemuno Aušra tikrai sutaria gana gerai su socialdemokratais“, – sako A. Krupavičius.
Jis pabrėžia, kad būtent pasitikėjimas tarp partnerių gali tapti svarbesniu koalicijos pagrindu nei vien skaitinė dauguma ar ideologinis artumas. Šiuo aspektu „Nemuno Aušra“, pasak profesoriaus, išsiskiria iš kitų galimų partnerių, pavyzdžiui, S. Skvernelio vadovaujamos frakcijos:
„Lyginant su 2024 m. lapkričiu, situacija pasikeitusi. Tada socialdemokratai buvo pirmu smuiku, o antru – Skvernelis ir Vardan Lietuvos. Dabar pasitikėjimas tarp jų sumažėjęs. Socialdemokratai viešai reiškė priekaištus Skverneliui. Tuo metu su Nemuno Aušra kompromisų rasta daug, pasitikėjimas išaugęs.“
Profesoriaus įžvalgos leidžia manyti, kad šis pasitikėjimas gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant, kokia bus naujoji valdančioji dauguma.
Kas bus kitas premjeras? Klausimas atviras – kol kas jokių vardų
Pasak politologo, prof. Algio Krupavičiaus, spėlioti apie būsimą Vyriausybės vadovą kol kas per anksti – tiek dėl pačios partijos sprendimo, tiek dėl prezidento vaidmens šiame procese.
„Nenoriu spekuliuoti. Jau sakiau – viena didžiausių analitikų klaidų yra spėlioti, kas būtų, jei būtų“, – sakė A. Krupavičius.
Jo teigimu, nežinant vidinių partijų svarstymų, vieši komentarai dažnai tampa spėliojimais:
„Komentuoti, kas būtų, jei būtų – tai politinės analizės ydų viršūnė. Nežinodami, kas svarstoma partijų viduje, mes buriame iš kavos tirščių. Reikia laukti sprendimų.“
„Kai socialdemokratai pateiks kandidatą, tada bus galima vertinti“, – pridūrė profesorius.
Politologas kritiškai vertino viešą spėliojimą:
„Komentuoti, kas būtų, jei būtų – tai politinės analizės ydų viršūnė. Nežinodami, kas svarstoma partijų viduje, mes buriame iš kavos tirščių. Reikia laukti sprendimų.“
Profesorius pabrėžė, kad žiniasklaidoje aptarinėjami vardai gali visai nesutapti su realiomis diskusijomis partijos viduje:
„Gali būti, kad viešai minimi žmonės išvis nesvarstomi partijos viduje, o diskusijos vyksta dėl kitų. Reikia laukti partijos sprendimo.“
Anot jo, pasirinkimo procesas šįkart gali būti labiau socialdemokratų rankose, o prezidento vaidmuo – mažiau lemiantis:
„Pasirinkimas priklausys ir nuo prezidento. Bet šįkart manau, kad socialdemokratai turės stiprų stuburą – jie pasirinks kandidatą, jį rems, ir nauja koalicija taip pat. Tokiu atveju prezidentas turės mažai galimybių jį keisti.“
Anot politologo, ir prezidento pozicija šiuo metu nebe tokia dominuojanti, kaip anksčiau:
„Prezidentas dabar yra pasikeitusioje situacijoje. Anksčiau jis galėjo daugiau lemti. Dabar, jei socialdemokratai bus vieningi ir pasiūlys aiškų kandidatą, prezidentas turės mažai manevro laisvės“, – pabrėžė A. Krupavičius.
