Ar Donaldas Trampas mėgins kišti pagalius į ratus Azijos šalims?

Brangiausias šių dienų infrastruktūros projektas

Tiems, kurie mano, kad Azijoje nieko nevyksta (na, išskyrus tam tikrą suirutę Pietų Korėjoje, bandymą įvykdyti karinį perversmą ir kitus džiaugsmus), teks nusivilti. Būtent Azijoje vyksta itin svarbūs įvykiai, nors dažnai apie juos nutylima.

Pavyzdžiui, čia prasideda kovos dėl 67 milijardų JAV dolerių. Tai – neabejotinai brangiausias mūsų laikų infrastruktūros projektas, atsakantis į daug klausimų, susijusių su viso pasaulio ateitimi. Įskaitant galimus atsakymus į klausimą: kokia bus išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pagrindinė kryptis tiek vidaus, tiek užsienio politikoje? Tai yra, kaip jis planuoja kovoti su pagrindiniu pasauliniu konkurentu – Kinija – dėl pirmavimo ir ką ruošiasi padaryti, kad grąžintų gamybą į Jungtines Valstijas.^[1]

Grįžtant prie 67 milijardų - jau priimtas sprendimas dėl greitojo geležinkelio tiesimo iš Vietnamo šiaurės į pietus, iš Hanojus iki Hošimino arba 1500 kilometrų. Traukinių greitis jame turėtų siekti 350 kilometrų per valandą, kelionės laikas būtų penkios valandos (šiandien yra 30). Planuojama užbaigimo data - 2035 m.

Kodėl tai svarbu: „People's Daily“ užtikrintai pareiškia, kad nesvarbu, kaip vyks rangovų paieška, vietnamiečiai negalės išsiversti be kinų. Todėl, kad kinai yra ne tik geriausi pasaulyje greitųjų traukinių technologijų požiūriu, bet ir neturi konkurentų, nes japonai šioje srityje pasiliko „praėjusiame amžiuje“. Kinai taip pat turi patirties statybose užsienyje: neseniai panašus greitasis geležinkelis, kurį nutiesė kinai, atidarytas Indonezijoje.

Ko laukti vietnamiečiams iš Vakarų?

Ar vakariečiai gali daryti spaudimą Vietnamui ir priversti jį „šokti pagal jų dudelę“? Tikėtina taip, nes neseniai NATO karinio komiteto vadovas, amerikietis Robas Baueris (Rob Bauer), perspėjo sąjungininkų verslus, kad jų priimami komerciniai sprendimai turi strateginę reikšmę jų šalių saugumui, todėl atėjo laikas priprasti prie gamybos ir logistikos pritaikymo „kariniam scenarijui“. O kas pelningiau ir geriau jau yra kitas klausimas.^[2]

Tačiau Vietnamas, kaip ir mažiausiai du trečdaliai pasaulio („pasaulio dauguma“), veikia pagal kitokią schemą – balansą. Jei įmanoma, nesiginčykite su Vakarais ar Rytais, bet rinkitės tai, kas jums geriausiai tinka pagal kainą ir kokybę. Hanojus, strateginis Kinijos ir Jungtinių Valstijų partneris, sumaniai išlaiko šią pusiausvyrą. Toks pasirinkimas ne stipriausiai valstybei mūsų sunkiais laikais garantuoją saugumą ilgalaikėje perspektyvoje (panašios taktikos laikosi ir Kazachstanas). Todėl galima spėti, kad vietnamiečiai padalins projektą į kelis paketus, dalį kurių gaus kažkuri kita šalis. Bet jeigu kinai negaus pagrindinio technologijų akcijų paketo, tai reikš stiprų Vietnamo, kaip valstybės, akcijų nuosmukį.

Dabar kyla klausimas: kam apskritai skirtas šis geležinkelis? Atsakymas akivaizdus ir vadinasi „Kinija užvakar pradėjo ruoštis naujam prekybos karui su D. Trampu“ - ir Vietnamas yra tiesiogiai su tuo susijęs.

Naujas prekybinis karas - neišvengiamas

Su karu beveik viskas jau aišku, nes D. Trampas sugebėjo pažadėti rinkėjams, kad norėdamas grąžinti gamybą į Amerikos žemę, jis nustatys importo tarifus visoms prekėms. Iš draugiškų šalių jie sieks dešimt procentų, iš Kinijos - 100 procentų. Skaičiai jo kalbose skyrėsi, tačiau bendras vaizdas yra toks.

Taigi, ar Pekinui jau laikas ruoštis problemoms, susijusioms su JAV rinkų uždarymu? Tam reikėtų atidžiai stebėti, ką apie tai rašo žiniasklaida. Ir yra tokių nuomonių, kad Amerika jau „pavėlavo į traukinį“. Faktas yra tas, analogišką politiką D. Trampas vykdė savo pirmosios kadencijos metu, o vėliau ją pratęsė Džo Baidenas (Joe Biden). Tai reiškia, kad Pekinas turėjo pakankamai laiko suprasti užuominą ir persigrupuoti. Diskutuojama daugiau apie tai, ar Kinija būtų elgusis taip pat, jei dar 2018 m. nebūtų buvusi „užpulta“ padidintais muitais ir kitomis priemonėmis. Kitaip sakant, pats D. Trampas ir Dž. Baidenas išprovokavo „pasaulinio pramoninio-gamybinio cecho“ užsienio ekonominės strategijos pakeitimą.

Beje, yra skirtingos sistemos, skirtos apskaičiuoti gamybos apimtį Kinijoje ir atsiliekančioje JAV. Taikant vienas iš jų gaunama, kad šiandien Kinijai tenka 30 proc. pasaulinės pramonės produkcijos, palyginti su maždaug 20 proc., tenkančių JAV. Arba, pasak Šveicarijos ekonominės politikos tyrimų centro, Kinijos grynosios pramonės produkcijos apimtis yra didesnė nei kitų devynių, paskui ją einančių, šalių, ir tris kartus didesnė nei JAV.

Šiuos skaičiavimus, be kita ko, sunku atlikti, nes apie 40 proc. JAV pagamintų ir ten parduodamų prekių iš tikrųjų turi iš užsienio, įskaitant Kiniją, importuotų komponentų. Kita vertus, JAV nemažai importuoja, tačiau kiniškos produkcijos dalis importe pastebimai mažėja. Tik ar tai tiesa? Vietnamas yra gerai žinomas dėl to, jog jam nebaisūs D. Trampo tarifų didinimo pažadai. Prieš kelis metus prasidėjęs Kinijos gamybos grandinių perkėlimas į šią šalį netruko įgauti masinį pobūdį, todėl šiandien daug esą vietnamietiškų prekių keliauja į JAV, o Vietnamas džiaugiasi ekonominiu pakilimu. Tas pats pasakytina ir apie Meksiką bei kitas, sąraše esančias, šalis. Bendras vaizdas šiandien toks: Kinijos užsienio prekyba mažėja Amerikos kryptimi, tačiau smarkiai auga visomis kitomis.^[3]

Tai netrukus buvo pastebėta ir pasigirdo tokios prognozės: Kinijos kaimyninės šalys ir visi Globalūs Pietūs dėl D. Trampo politikos laukia naujo ekonominio stebuklo. Jie džiaugiasi, kad jų ekonomika susilieja su Kinijos ekonomika į vieną galingą sistemą ir, svarbiausia, sparčiai tobulėja technologijos. O tokiai sistemai reikia naujų greitųjų kelių. Beje, maršrutas Hanojus-Hošiminas yra tik dalis vientiso greitojo geležinkelio, kurį Pekinas nusiteikęs nutiesti iki Singapūro.^[4]

Matant tai kyla naujas klausimas – ar D. Trampas gali elgtis taip kvailai, kad uždarytų savo rinką ir taip sužlugdytų gamybą Amerikoje bei pakeltų kainas savo šalyje. Būtent jis nori su Pekinu susitarti dėl kokios nors naujos santykių schemos, remiantis kuria Amerika vėl taptu didi. Ir kadangi tai yra D. Trampas, jis prašo taip: pirmiausia grasina ir baugina, o tada derasi. Tik klausimas, kiek kinai ar kas nors kitas šiandien nusiteikę gąsdintis ir tartis. Tikėtina, tai sužinosime jau kitąmet. ^[5]