Augo apsupta meno ir menininkų
Sostinės juvelyrikos galerijoje „Vilnensis“ balandžio 4 d. atidaryta jaunos juvelyrės Urtės Šmitaitės paroda „Blastic Jewelry“, kuria autorė nori atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas. Eksponuojami darbai pagaminti iš vos trijų medžiagų: sidabro, epoksidinės dervos bei Baltijos pajūryje rastų šiukšlių.
U. Šmitaitė gimė Vilkaviškyje, tačiau užaugo Vilniuje, menininkų šeimoje: mama – grafikė Danutė Šmitienė, tėvas – skulptorius Rolandas Šmitas. „Tėvai susipažino besimokydami Vilniaus dailės akademijoje. Iki man sukankant dešimt metų gyvenome akademijos bendrabutyje, taigi nuo pat mažens buvau apsupta meno ir menininkų, po to persikėlėme gyventi į butą Užupyje, kur aplinka taip pat labai kūrybiška“, – prisiminė mergina.
Sulaukusi mokyklinio amžiaus ji ėmė lankyti Šiuolaikinės mokyklos centrą bei B. Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, mokėsi groti fortepijonu. „Man labai patinka muzika, tačiau jaučiau siaubingą scenos baimę. Pasirodyti žiūrovams atlikėjui yra didelis džiaugsmas, finalinė ilgų repeticijų dalis, tačiau taip nesijaučiau – mane visiškai sukaustydavo, rankos pavirsdavo į ledą, pamiršdavau natas“, – atviravo ji. Todėl būdama paskutiniosiose klasėse nusprendė ateitį susieti su menu, tačiau ne su muzika, o kaip ir tėvai – su daile. Tiesa, mergina iki šiol mėgsta groti (namuose yra pianinas), tačiau tik tuomet, kai niekas negirdi.
Vienuoliktoje klasėje Urtė ėmė lankyti juvelyrikos kursus, o pabaigusi vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti produkto dizaino. „Labai traukė juvelyrika, tačiau norint ją studijuoti būtų tekę keturiems metams važiuoti į Telšius (metalo meno ir juvelyrikos specialybė dėstoma Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete – aut.), o to daryti tikrai nesinorėjo“, – sakė ji. Be to atrodė, kad platesnio profilio išsilavinimas padės lengviau gauti darbą.
Aplinkosaugos klausimais, ypač plastiko krize Urtė susidomėjo dar besimokydama akademijoje. Mergina sukūrė nemažai su šiomis temomis susijusių darbų, o jos diplominis darbas buvo sudedama rūšiavimo dėžė, už kurios projektą netgi gavo keletą apdovanojimų tarptautiniuose dizaino konkursuose. „Visam gyvenimui įsikaliau į galvą vieno dėstytojo žodžius, kad būtent dizaineris yra atsakingas parinkti savo kuriamiems produktams medžiagas, kurios kuo mažiau kenktų gamtai“, – sakė ji.
Atsiradusi laisvą laiką skyrė kūrybai
Baigusi akademiją U. Šmitaitė įsidarbino skaitmeninės rinkodaros ir reklamos specialiste Honkonge veikiančioje reklamos agentūroje „Meet the People“ (tiesa, į Honkongą važiuoti nereikėjo, dirba iš namų Lietuvoje). „Prižiūriu įmonių puslapius socialinių tinklų platformose, kuriu grafinį dizainą, atlieku daug kitų užduočių“, – darbo pobūdį apibūdino ji. Agentūra daugiausiai dirba su Europos šalių ir JAV įmonėmis, norinčiomis įeiti į Azijos rinką, bei atvirkščiai – Azijos įmonėmis, norinčiomis pasiekti Vakarų šalių klientus.
Juvelyrikos mergina taip pat nebuvo atidėjusi į šalį, tačiau laiko turėjo nebent pasigaminti ką nors sau – darbas agentūroje atėmė labai daug jėgų, bet to kartais tekdavo dirbti per kelias laiko juostas. Tačiau paskelbus Covid-19 pandemiją užsakymų sumažėjo, o atsiradusį laisvą laiką merginai norėjosi išnaudoti prasmingai. „Jau kurį laiką svajojau gaminti ne tik sau, bet ir kitiems, sukurti kolekciją“, – teigė U. Šmitaitė. Be to labai norėjosi dirbti rankomis su fizinėmis medžiagomis.
Ji prisiminė savo seną sumanymą kurti papuošalus iš šiukšlių. „Šiuo projektu norėjau pabrėžti vieną didžiausių aplinkosaugos problemų šiuo metu – vandens telkinių taršą, o taip pat tai buvo kūrybinis iššūkis: sujungti į vieną brangias ir pigias medžiagas“, – „Blastic Jewelry“ idėją apibūdino mergina. Epoksidinę dervą ji nusprendė naudoti ir dėl to, kad ji plačiai naudojama imituoti lietuvių mėgstamą gintarą. „Mažai kas žino, tačiau apie pusė pasaulyje parduodamo gintaro yra padirbta“, – sakė ji. U. Šmitaitės iniciatyvą parėmė Kultūros taryba, projektui sukurti Urtei skyrusi individualią stipendiją.
Jūros ir vandenynai tampa sąvartynais
Praėjusį rudenį mergina keletą dienų kartu su tėčiu rinko šiukšles septyniuose Baltijos pajūrio paplūdimiuose: Smiltynėje, Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje, Nidoje, Palangoje bei Šventojoje. „Nors Kuršių Nerijoje buvo kiek mažiau šiukšlių nei Palangoje ir Šventojoje, jų vistiek radome labai daug. Per pusvalandį pririnkdavome nemažą maišelį“, – pasakojo ji. Šiukšles rinko tiek paliktas ant smėlio, tiek buvusias vandenyje – tam naudojo specialų tinklelį, kokį naudoja ir taršą tiriantys mokslininkai.
Pasak Urtės, didžioji dalis šiukšlių nuskęsta, tad jūrų ir vandenynų dugnas yra tapęs milžiniškais sąvartynais, o neskęstančios šiukšlės formuoja šiukšlių salas, kurių dydis jau viršija kai kurių šalių plotus. Lankydamasi Baltijos pajūryje kūrėja daugiausiai rado žuvininkystės pramonės atliekų: tinklų atplaišų, virvių, valo gabaliukų, t.p. plastikinių butelių ir jų kamštelių, indelių nuo maisto ir kosmetikos, polietileninių maišelių skiaučių, pagaliukų nuo ledinukų, daug cigarečių nuorūkų, kai kurie rasti daiktai jau buvo apirę, sunkiai identifikuojami. Mergina neslėpė, kad pamačius situaciją, nuotaika buvo labai prislėgta. „Žmonės ima įvairius „nemokamus“ šiaudelius, vienkartinius įrankius, panaudoja kelias minutes ir išmeta net nesuvokdami, kad jiems suirti prireiks daugiau nei 400 metų“, – kalbėjo. Dėl taršos žūsta gyvūnai, kai kurios rūšys sparčiai nyksta, tačiau ji kenkia ir pačiam žmogui – per maisto grandinę patekęs į organizmą mikroplastikas gali sukelti daugybę negalavimų ir ligų.
Darbą „Piliulių vėrinys“ mergina sukūrė pildama dervą su šiukšlių gabaliukais į populiarių nuskausminamųjų vaistų formeles. „Norėjau parodyti, kad dažnai problemas sprendžiame ne naikindami jų priežastis, o tik užglaistydami padarinius, nesvarbu ar tai būtų sveikata, ar aplinkosauga“, – paaiškino ji. Kitame darbe „Paskutinis lašas“ įlietas sidabrinis žvejybos kabliukas – tai priminimas apie žvejybos sukeliamas kančias žuvims. Pankišką stilių atkartojantis vėrinys „Ne maisto grandinė“ – užuomina į prieš kelis dešimtmečius populiarią pankų subkultūrą, kurią dabar pakeitė ekologijos aktyvistai.
Pakeitusi mitybą į augalinę pasveiko nuo mažakraujystės
„Kai tik pradėjau domėtis aplinkosauga, greitai suvokiau kad ir pati esu atsakinga už kylančias problemas“, – sakė pašnekovė. Prieš keletą metų ji tapo veganė, jai taip pat artimos „Zero Waste“ (gyvenimo be atliekų) idėjos. „Vaikystėje leisdavau vasaras kaime, mačiau, kaip skerdžiami gyvuliai, tačiau tada atrodė, kad taip yra ir turi būti, be to nuo mažens buvo diegiama, kad pienas, mėsa yra būtini sveikatai. Tačiau tai netiesa, aš buvau neteisi ir tai pripažinau. Žmonės suranda įvairių pasiteisinimų kodėl žudyti maistui yra gerai“, – susijaudinusi kalbėjo ji. Beje, mergina pati pasveiko nuo mažakraujystės tik tada, kai atsisakė gyvūninės kilmės produktų.
Pasak jos, veganizmą žmonės renkasi dėl trijų priežasčių – etinių sumetimų, sveikatos ir aplinkosaugos. Paskaičiuota, kad intensyvi gyvulininkystė padaro daugiau žalos gamtai nei visa gamyba ir transportas kartu sudėjus. U. Šmitaitė taip pat stengiasi kuo mažiau pirkti, o maisto produktus renkasi neįpakuotus į plastiką (jei tokių nėra, bent jau ieško plastiko, kuris yra tinkamas perdirbti). „Balsuojame savo pinigais“, – sakė ji. Eidama apsipirkti paprastai nešasi savo maišelius produktams, dažnai apsilanko turguje, nedidelėse parduotuvėlėse. Užsisakinėdama ką nors internetu nepamiršta brūkštelti žinutės su prašymu naudoti kuo mažiau įpakavimo medžiagų. Namuose rūšiuoja šiukšles – tą daryti įpratino ir tėvus.
Mergina gyvena minimalistiškai: drabužių turi labai nedaug, juos įprastai perka iš padėvėtų prekių parduotuvių, „Vinted“ platformos, mainosi su draugais; išsiverčia su trejomis poromis batų – viena žieminių, viena vasarinių ir pora sportinių batelių, rankinių nemėgsta – turi dvi kuprines. „Pernai per visus metus naują pirkau tik paltą, nes padėvėto tiesiog neradau tinkamo“, – sakė ji.
Daiktų taip pat turi nedaug, o jei ko nebereikia, stengiasi išsimainyti į reikalingesnį daiktą, parduoti ar padovanoti. „Visgi svarbiausia yra tinkamai įvertinti prieš perkant ir nereikalingų daiktų tiesiog neparsinešti į namus“, – patarė ji.
Visiems besidomintiems vandens telkinių tarša U. Šmitaitė siūlo pasižiūrėti dokumentinius filmus „Jūrų sąmokslas“ bei „Plastikinis vandenynas“.
