Apie Landsbergius – gerai arba nieko: „Tiek politikos“ sako R. Urbonaitė

Laidos vedėja pokalbyje dėvėjo „šalmą“ – ignoravo pašnekovą ir susitelkė į savo „katilo“ veikimą

Drąsus, iškalbingas, savo verslo imperija besididžiuojantis politikas Viktoras Uspaskichas, vešėdamas politologės Rimos Urbonaitės laidoje „Tiek politikos“, pasitinkamas pažeriant pastarajam saujelę druskos, tuo pat metu parodant, kuriam iš jų derėtų atsiversti etiketo pradžiamokslį^[1].

Moteris nesikuklina – jau pokalbio pradžioje prisistato esanti politologė. Iš pažiūros, šioji turėtų žinoti, kaip elgtis žmogui, kalbinančiam kitą; kaipgi elgtis asmeniui, norinčiam priartėti prie pašnekovo širdies, padedant nusimesti kaukes, vaidmenis ir susireikšminimą. Iš naujų ministrų žemdirbiai tikisi permainų, o medikai – tęstinumo, iš R. Urbonaitės interviu daugelis tikėjosi korektiškumo. Tačiau pokalbis leido sau pakrypti „darau ką noriu“ linkme.

Atsakykime sau patys: ar diplomatiškas pokalbis – tai taktiški klausimai be išankstinio nusistatymo ir vertinimo? Deja, gerb. Rima atsakymo nežino, todėl, nieko nelaukus, griebia pašnekovą it vanagas vištą, nepaisant pastarojo santūrumo, politikui bendraujant mandagiai ir atsakinėjant į klausimus su šypsena veide.

Kaip spėjama, „emocijų vulkanas“ – antras R. Urbonaitė vardas. Tačiau labiausiai (pati su savimi) pyksta dėl to, jog V. Uspaskichas neva nesilaiko duoto žodžio. 

Trečią kartą į politinį ringą pargrįžtantis vyras yra nusprendęs judėti į priekį, tarstelėdamas apie lyderystės krizę Lietuvoje, kurią rodo visuomenės susiskaldymas, atskiroms grupuotėms paisant tik savų interesų. Tiesa tai ar ne, moteriai – nė motais; Urbonaitė mano, kad V. Uspaskichas kaltas dėl to (o, galimai, netgi dėl visko – perkepusios kiaušinienės, slenkančių plaukų ar į užpakalį įsirėžusių kelnaičių), jog svarsto apie premjero postą; nu gi duok tu šiai moteriai saldžiausias pasaulyje papajas ir iš jų ji – fokus marokus – pagamins rūgščiausias citrinas. Malonu susipažinti – tai Urbonaitės talentas.

„Būtinai viską parodysiu“, – taria R. Urbonaitė, vertindama „neatitikimą“ dėl to, ką Uspaskichas sako dėl grįžimo atgal į politiką dabar ir ką neva kalbėjo ankstesniu metu. Visgi, pastaroji, net ir pokalbiui įpusėjus, ir toliau sėdi su „šalmu“, ignoruodama pašnekovą ir susitelkdama į savo smegenų katilo veikimą – pašaipiai, nemandagiai, kandžiai ir priešiškai, šalia esančio pamąstymus užgoždama savo išvadomis.

Politologei, puolant pašnekovą, galimai reiktų kai ko pasimokyti – pavyzdžiui, vesti laidas

Neduok Dieve Viktoras užsimindavo apie Landsbergius ar kitus valdančiuosius, iš karto – raudona linija, stabdant diskusiją, iššauktą grėsmingo Urbonaitės naratyvo ir objektyvumo stokos. Ką moka ji, tai moka: kito asmens įvaizdžio kūrimas – kaip pūsta uodega lapei iš paskos. Tiesa, nelabai daili, daliai tautiečių patvirtinant, jog iš juoko kartais verkti norisi – ir ne dėl oponentų, o dėl politologės šnektos.

Kaip ir buvo galima tikėtis, laidos vedėjai smalsumą žadino asmeninis pašnekovo gyvenimas – iš miegamojo perspektyvos. Šių „didžių“ interesų genama, R. Urbonaitė mėgina („per aplinkui“) prieiti prie buvusios žmonos bei dabartinių santykių su ja temos, stengdamasi į nagingai kurpiamo filmo siužetą įnešti daugiau painiavos. Vis dėlto, nors moteris dedasi protinga, gali būti, kad jai iki Viktoro – kaip iki mėnulio, pastarajam žinant, kaip įsiklausyti į kito nuomonę (o laidos pabaigoje, kaip spėju, pasiūlant dar ir keletą etiketo pamokų). 

Jau pokalbio išstojimo metu darėsi aišku, jog Urbonaitė – diagnozių išrašymo ekspertė. Tačiau gali būti, jog jai, bandant kažkaip kažką įrodyti, reikėtų lašo savitvardos, o ne vien „neįtikusiems“ politikams į atlapus „kąsti“. Na, nebent tai buvo ne politinė laida, o „roast’ai“...

Leidžiu sau spėti, kad politologijos paskaitos davė kažkokios naudos: pavyzdžiui, dabar žmonės žino, kad neapykantos kalba mus pražudys – ir į griovį temps ala didžiausias savo srities ekspertas.

Nekorektiški klausimai gali sumaitoti didžiausią potencialą turinčius debatus

Garsusis politiko Remigijaus Žemaitaičio interviu su politologe R. Urbonaite ir žurnaliste Greta Klimkaitė (kai ne viena, o dvi leido strėles į vieną – šiuo atveju Žemaitaitį), taip pat pasisuko ne visai gera linkme, neleidus pašnekovui įsiterpti^[2]. Skirtumas nuo pirmojo laidos svečio buvo tas, jog Žemaitaitis, būdamas karšto būdo, nenusileido ir statė žurnalistes į vietas. Savo pozicijos apgynimas galiausiai tapo viena priežasčių politikui suspindėti spaudoje. 

Tąsyk epicentre atsidūrė tokie klausimai: kodėl Žemaitaitis žada atkurti santykius su Lukašenka; kokią užsienio politiką vykdytų tapęs prezidentu; ir kodėl prezidento galias šioje srityje jis vadina niekinėmis.

„Nematau jokios problemos“, – paklaustas, kaip vertina Aliaksandro Lukašenkos režimo smurtą prieš savo piliečius ir jų žudymą, sakė Seimo narys R. Žemaitaitis. Nors laidos metu neva buvo aiškinamasi, kas slypi po rinkiminėmis programomis kritiškai analizuojant politikų pasisakymus, vedėjų bendravimo stilius apnuogino kandidatų kalimo prie kryžiaus precedentus, nevengiant iškraipyti pašnekovų žodžių ir iškirpti jų iš konteksto.

R. Žemaitaitis buvo remiamas prie sienos ne tik dėl požiūrio į Ukrainos-Rusijos karą, tačiau ir dėl neva slepiamų veiklų bei turimų akcijų. Tačiau vyras, turėdamas svarių argumentų, pažymėjo, kad moterys nežino, ką reiškia turto ir pajamų deklaracija. Apskritai, laidos vedėjų pasakymus nemaža dalis žmonių regi kaip puolimą. Galima sakyti, jog Lietuvos žmonių susiskaldyme ryškus vaidmuo tenka R. Urbonaitei ir G. Klimkaitei, iš kurių lūpų žeriama ne tik kritika, bet ir skatinamos patyčios.

Toks tas puikavimosi savybių generavimo receptas: duokite žmogui pasireikšti ir jis, neįsisavinęs dalykiško bendravimo subtilybių, gali sumaitoti potencialą turinčius debatus. Vis dėlto, šie samprotavimai žalos norėtos politikui nepridarė: prezidentas Gitanas Nausėda ir toliau išlieka didžiausią gyventojų pasitikėjimą turinčiu Lietuvos politiku, o antrasis reitingų lentelėje visų puolamas – R. Žemaitaitis^[3].