Apie gavėnios laiką ir kitas pavasario švenčių tradicijas

Gavėnia buvo gana griežtas pasninko laikotarpis

Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė Sigutė Mudinienė sako, kad Rytų Aukštaitijos kraštuose išlikusios tradicinės šventės siejasi su kalendorinėmis religinėmis šventėmis. Ryškiausios ir labiausiai išsaugojusios tradicijas yra Velykos ir Kūčios. Šventės buvo švenčiamos kiekvienu metų laiku ir dažniausiai būdavo susijusios su žemdirbyste.

„Dabartiniais laikais žemdirbystė nutolo nuo mūsų gyvenimo, nuo mūsų namų. Kaip mes galime švęsti Jurgines, jeigu dažnas iš mūsų vaikų jau net karvės nėra matę... Taigi taip mes bėgant laikui prarandame šventes“, – portalui 77.lt pasakojo S. Mudinienė

Gavėnia buvo gana griežtas pasninko laikotarpis. Jos metu Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį būdavo sauso pasninko dienos, tai reiškia, kad nebuvo galima valgyti nei pieno, nei kiaušinių, nei mėsos. Per Gavėnią iš surauginto pieno šeimininkės gamindavo sūrius, džiovindavo ir kišdavo juos į rugius, kad šie išsilaikytų iki šienapjūtės. Kalbant apie pasninko laiką kita prasme, tai žmonės anuomet ir neturėjo tiek mėsos ar pieno produktų, kad galėtų ištisus metus juos valgyti. Taigi ta tradicija buvo susijusi ir su praktine gyvenimo puse.

Lalavimas, grojimas iš kiaušinių ir supimasis

Kultūrologės pasakojimu, šiame krašte kadaise egzistavo gražus Velykų paprotys – lalavimas, t. y. ėjimas per žmones, lankant jų namus, sveikinant namų šeimininkus bei renkant kiaušinius. Lalautojų atėjimas į namus būdavo tarsi užkoduotas linkėjimas, kad metai būtų geri. Lalauti dažniausiai eidavo jaunimas arba suaugę vyrai.

„Pirmą Velykų dieną iš namų niekas neidavo, tai buvo šventa diena. Lalaudavo tik antroje Velykų dienoje. Žinoma, eidavo ten kur yra mergų, pasibelsdavo langelin, paklausdavo ar gali palinksminti šituos namelius. Jeigu šeimininkai juos įsileisdavo, lalautojai pirmiausiai pagiedodavo giesmę „Šventas Jėzau gimusis“, iki krikščionybės turbūt giedodavo kitas dainas. Tada pagiedoję giesmę gaudavo kiaušinių, pyrago, pakibindavo mergas... Šis paprotys būdavo svarbus dėl to, kad mergos neužsisėdėtų namuose, kad greičiau ištekėtų. Paskui prisirinkę pilnus krepšius kiaušinių, jau kitą dieną, nusisamdę muzikantą, lalautojai organizuodavo kuokinį (šokius – aut. past.). Dar antroje Velykų dienoje buvo tokia tradicija groti (lošti – aut. past.) iš kiaušinių ir einant per žmones dainuoti velykinę dainą „Žalias vynas žaliasai“. Deja dabar nežinau nė vieno kaimo, kuriame dar būtų lalavimo paprotys“, – pastebėjimais dalijosi S. Mudinienė.

Per Velykas taip pat būdavo svarbu suptis. Supdavosi vaikai, bernai, mergos. Buvo stengiamasi įsisupti kuo aukščiau, mat buvo tikima, kad linai augs ilgesni. Svarbi ir iki šiol gyva Velykų tradicija – kiaušinių marginimas. Tačiau ji irgi keičiasi. Aukštaitijoje kiaušinius seniau dažydavo svogūnų lukštais, įvairiausiomis žolelėmis, tačiau anuomet šiuose kraštuose kiaušinių vašku nemargindavo.

Jurginių ir Sekminių papročiai

Pavasarį taip pat būdavo švenčiamos ir Jurginės bei Sekminės.

Jurginės – tai gyvulių išvedimo, žemės budinimo šventė. Per Jurgines dažniausiai po tvarto slenksčiu būdavo užkasamas margintas margutis, mat kiaušinis iki šiol laikomas gyvybės simboliu. Kartais parugėje užkasdavo ir naminės duonos riekę, jos taip pat duodavo ir gyvuliams.

„Naminė duona visada buvo laikoma šventa. Sakydavo, kad per kalendorines šventes jos ir ubagui reikia duoti, nes jeigu duodi ubagui, tai reiškia – duodi Dievui. Duona reikėjo dalintis, tai suteikdavo apsaugą nuo nelaimių, ligų“, – pasakojo moteris.

Anot jos, per Jurgines ant tvarto būdavo kabinama spyna, kad vilkai neįeitų. Jei per Jurgines dėl oro sąlygų dar žmonės negalėdavo gyvulių ganyti, į lauką išvesdavo bent arklį, kad jis nors trumpai pabūtų kieme. Susirinkę švęsti Jurginių žmonės dainuodavo: „Jurgi šildyk žemį, palaisk žolį“, taip pat ir kitas dainas.

Sekminės Rytų Aukštaitijoje buvo didesnė šventė nei Joninės. Per Sekmines ant aukštesnio kalno sueidavo žmonės iš kelių kaimų, susinešdavo vaišes, šokdavo, dainuodavo iki paryčių. Sekminės simbolizavo ganiavos pradžią. Šventės metu buvo laikomasi ritualo – gerai privaišinti piemeniokus, kad jie gerai ganytų. Tai buvo labai svarbu, mat žmonės anuomet buvo priklausomi nuo gyvulių.

Marijonos Brukštienės knygoje apie Sekmines Meironyse rašoma, kad piemeniokai iš vakaro atvesdavo vainikuotas karves, gaudavo gastinčių ir švęsdavo. Atskirai sau švęsdavo ir jaunimas, o senimas, kuris jau nenueidavo ant to kalno, darydavo balių pačiuose Meironyse. Visi kupoliaudavo. Karvių plukdymas per Sekmines tai nėra kažką ypatinga reiškiantis simbolis. Tai žmonės darydavo nes tiesiog neturėdavo ganiavos, todėl gyvulius vandens telkiniu turėdavo perkelti ten kur yra pievų. Gyvulių plukdymo paprotys buvo labai stipriai išgarsintas Meironyse 1996 metais, norint tai parodyti atvykusiems svečiams. Dabar to nebėra, nes žmonės nebelaiko karvių.

Vasarą buvo minima rugiapjūtės pradžia ir pabaiga

Vasarą buvo mažiau švenčiama, nes tai buvo darbymečio metas. Žinoma, vardinės susijusios su šventųjų vardais, rugiapjūtės pradžia ir pabaigtuvės buvo minimos. Rugiapjūtės pradžia buvo labai svarbi. Iki sovietmečio rugius pjaudavo su pjautuvais ir rišdavo tik moterys. Vėlesniais laikais jau su dalgiais prisidėjo ir vyrai.

„Šiame krašte yra daug rugiapjūtės dainų. Pradedant rugiapjūtę sueidavo visos moteriškės, surišdavo pirmą rugių pėdelį, po tuo pėdeliu padėdavo duonos riekelę ir kiaušinį ir eidavo toliau pjauti. Per pabaigtuves nešdavo nupynę vainiką savo gaspadoriams. Tada gaspadorius turėdavo atsidėkoti. Uždėjus vainiką, gaspadorius ant stalo padėdavo sūrį ar ką turi geriausio ir visi švęsdavo. Niekas gi pinigais tuomet nemokėdavo, bet eidavo vieni pas kitus į talką. Rugiapjūtė tęsdavosi apie mėnesį, nupjovę vieno gaspadoriaus lauką eidavo pas kitą“, – pasakojo S. Mudinienė.

Rytų Aukštaitijoje buvo švenčiamos ir šventės būdingos tik tam tikrai vietovei ar kaimui. Pavyzdžiui Tverečiaus krašte buvo paprotys – lunton šokti (šokimas į lentą – aut. past.).

„Šį ritualą darydavo jaunamartės, pavasarį jos giedodamos sutartines ar vienbalses dainas šokdavo ant lentos, kuri būdavo permesta per kaladę. Viena šokdavo ant vieno galo, kita ant kito galo ir žiūrėdavo katra aukščiau iššoks. Šokdamos jos dainuodavo pavasarines dainas, kad linai didesni augtų, kad vaikelių susilauktų. Pavyzdžiui Ažvinčių krašte (Ignalinos r.) yra buvę daug burtininkių, užkalbėtojų, todėl ten iki dabar yra išlikę labai daug užkalbėjimų, įvairių gydymų metodų sukauptų kraštotyrinėje medžiagoje.

Tauta be tradicinės kultūros praranda savo tapatumą

Tradicijos, papročiai kinta ir taikosi prie laikmečio. Senų tradicijų sušiuolaikinimas, anot pašnekovės, nėra blogis. Svarbu, kad nepakistų švenčių, tradicijų esmė, šventės netaptų banalios.

„Kad mes nemylime savo kultūros tai yra didžiulis švietimo įstaigų ir net visos švietimo sistemos skaudulys. Lietuvos mokyklose nėra etninio ugdymo pamokų. Folkloro ansamblių taip pat nebėra daug. Etninę kultūrą dabar puoselėja ne valstybė, bet entuziastai. Tačiau iki švietimo sistemos jiems nepavyksta prisibelsti. Etninės kultūros dalykai mokyklose tėra kaip pasirenkamas dalykas. Žinoma, augdami vaikai, ypač paauglystėje, neretai praranda norą domėtis folkloru, tradicijomis, papročiais, bet vėliau dažno jų gyvenime įvyksta lūžis ir jiems tai, prie ko buvo prisilietę vaikystėje, tampa sava, brangu ir vertinama. Tačiau jei vaikai auga nežinodami ir nepažindami savo tautos kultūros, jie jos ir nepuoselės. Gyvųjų tradicijų, kurios eitų iš šeimos į šeimą, iš kartos į kartą, beturime mažai arba iš jų telikę tik jų atgarsiai“, – apgailestavo Ignalinos krašto kultūrologė.

Tradicijas išsaugoti, jas perduoti ateinančioms kartoms svarbu, mat tauta be tradicinės kultūros praranda savo tapatumą. Turime nebijoti atsigręžti į savo tradicijas. Etninė kultūra – mūsų tautos vertybinis pamatas.