Andrius ŠVARPLYS: kažkas negerai su Lietuvos naratyvu dėl Rusijos

Principai, kuriais rėmėsi Lietuvos naratyvas dėl Rusijos

Dabar artėjame prie ribos, kai tampa akivaizdu, kad kažkas negerai su Lietuvos naratyvu dėl Rusijos. Jis rėmėsi tokiais principais, tokiomis dogmomis.

1. Stabdyti Rusiją bet kokia kaina.
2. Kiekviena tauta turi teisę apsispręsti dėl savo aljansų ir krypties.
3. Negali būti stipresniojo teisės - negali būti jokių raudonų linijų.
4. Vakarai turi mesti visus resursus, kad apginti silpnesniuosius mažiukus prieš diktatoriškus didžiuosius.

Aš pats visuomet tikėjau šiomis dogmomis. Dabar abejoju.

Tautų apsisprendimo teisė, be abejo, yra teisinga, bet reali politinė tikrovė rodo, kad ji vis dėl to iš esmės priklauso nuo jėgos

Idealizmas prieš realizmą. Stipresniojo teisė egzistuoja realiai, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų. Vakarai niekuomet nemetė visų resursų ginti silpnesniuosius. Geriausias pavyzdys - mes patys. Lietuvos partizanai pokaryje. Taip pat Tianmenio aikštės žudynės Pekine 1989m. - iki šiol tuomečiai studentai sėdi Kinijos kalėjimuose. 35 metus. Vakarai jų neišgelbėjo. Komunizmo stabdymas Vietname nepavyko. Korėjoje pavyko iš dalies. Laisvės gynimas Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje - ne. Demokratijos idealai atsimuša į tikrovę.

O kaip su Ukraina? Tie, kurie vis tiek nori laikytis senos linijos, turi atsakyti sau į tokius klausimus:

1. ar Lietuva turėtų pasiryžti siųsti savo karius, kad jie kovotų ir žūtų dėl Krymo, Donbaso, Rytų Ukrainos -Rusijos pasienio? Taip, tu, politologijos profesoriau, ar fotelini komentatoriau, eitum pats žūti dėl Krymo priklausymo Ukrainai? Manau, kad ne. Profesionalūs kariai savo noru - galbūt taip, bet Lietuvos eiliniai jaunuoliai - tikrai ne. Reik padėti ukrainiečiams gintis, bet mūsų vaikams žūti dėl Ukrainos regionų, kurie visą laiką balsavo už prorusiškus politikus, kalba rusiškai ir turi kultūrinį, socialinį lojalumą Rusijai? Tikrai ne. Net Ukrainai neverta guldyti savo jaunimo dėl pusiau prorusiškų regionų. Kur veda mąstymas "iki paskutinio ukrainiečio"?
2. ar verta dėl Rytų Ukrainos pradėti plataus masto pasaulinį susistumdymą? Ar Vakarai tam pasiruošę? Akivaizdu, kad ne. Tai gal labiau verta išaldyti šį konfliktą su dabartinėmis realiomis sienomis, pasiekti taiką, nepripažinti Rusijos okupuotų teritorijų ir laikyti Rusiją diplomatinėje įtampoje kaip Šaltojo karo metais? Ir tuo pačiu likusią Ukrainą pamažu integruoti į Vakarų erdvę?
3. galiausiai, kur veda karo linija? Ramiai pamąstyk, ką reiškia atakuoti viduje valstybės, kuri turi atominį ginklą, yra autokratinė, imperialistinė ir nesismulkina su žmogaus teisėmis? T.y. realiai gali smogti. Pasitikėsi europinius fondus čiulpiančio politologijos profesoriaus sofkutinėmis „garantijomis“, kad nesmogs? Ar drebančiais Vakarų pasaulio „lyderiais“? Kas Lietuvoje pasirengęs priimti mažo galingumo atominę bombą?

Akivaizdu, kad Lietuvos ir tuo pačiu pasaulinės karo partijos naratyvas „sunaikink Rusiją“, „iki paskutinio ukrainiečio“, „kuo daugiau atakuok Rusiją visokiausiais Vakarų ginklais iki visų teritorijų atsiėmimo“ yra nerealus. Tai yra akligatvis. Žymiai realesnis yra gynybinės taikos variantas: įšaldyti konfliktą, ir taip stiprinti savo ir ukrainiečių gynybą (ne puolimą), kad Rusijai nekiltų mintis pulti toliau.

Ukraina gali ir privalo nuryti piliulę

Ukraina gali ir privalo nuryti piliulę: parastos teritorijos (su ateities perspektyva susigrąžinti) mainais į Kijevo Ukrainos saugumą. Kaip Lietuva buvo priversta nuryti pokario pasipriešinimo pabaigos piliulę. Aleksandras Štromas ir kiti realistinio mąstymo žmonės tuomet rašė, kad tęsti karinį pasipriešinimą, deja, tapo beprasmiška, tai veda tik į savižudišką išmirimą. Geriau tęsti rezistenciją kitomis formomis, pvz. visaip kaip ginti lietuvybę nuo rusifikacijos. Turbūt suprantame, kaip rizikavo taip mąstę ir kalbėję inteligentai? Jie rizikavo būti apšaukti tautos priešais, išdavikais, koloborantais. Bet jie buvo teisūs.

Šiandien mus į pasaulinį karą stumia tie patys žmonės, "lyderiai", kurie melavo kovido pandemijos metu, segregavo visuomenę ir siūlė priverstines vakcinacijas

Kurie visaip kaip stumia genderizmą, skatina gėjiškumą, siekia mokyklas paversti homo-trans propagandos vieta. Tie patys, kurie visaip tyčiojosi iš žmonių, masiškai susirinkusių ginti tradicinę šeimos sampratą. Kurie uzurpavo visuomeninį transliuotoją ir įtvirtino vienos nuomonės diktatą. Tie patys melavo, cenzūravo ir visaip kaip šmeižė D.Trumpą ir jo politiką. Kurie metai iš metų niekina Lietuvos piliečius, vadindami juos runkeliais. Kurie negina Lietuvos sienų, o skuba atsiklausti Europos Komisijos kiek privalo priimti migrantų ir ar iš viso gali statyti sienos tvorą. Kurie totaliai priklauso nuo europinių fondų pinigų ir todėl elgiasi bei kalba kaip iš šeimininko nuleistos programos. Kitaip tariant, karo liniją atstovauja diktatoriškų, elitistinių, anti-demokratinių, parsidavėliškų polinkių ir nuostatų turintys asmenys. Jie linkę tyčiotis ir tiesiog sudoroti openentus, juos kritikuojančius žmones. Yra rimtas pagrindas abejoti jų lojalumu Lietuvai, tradicinei lietuvių kultūrai. Jie mums prievarta bruka kitokią, naują, globalistinę Lietuvą.

Tai yra papildomas argumentas netikėti jais ir svarstyti kitas galimybes.

77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Andriaus Švarplio tekstais.