Vokietijos politikas: visuomenė nebesuvokia kas vyksta
Pastarosiomis dienomis Vilniuje lankėsi bene didžiausios Vokietijos opozicinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland,) narys Stefanas Kortė (Stefan Korte). Ištaikęs progą, jis pasidalino savo pastebėjimais apie pastarojo meto situaciją Rytų ir Vakarų Europoje.
Pasak politiko, viena pagrindinių regiono problemų yra sisteminė, tik vieną pusę atstovaujanti ir vieną nuomonę pateikianti, žiniasklaida. Ypatingai ryškus vienpusiškumas tampa kalbant apie karą Ukrainoje. Pasak S. Kortės, nuolat garsiai kartojamas naratyvas, kad Rusija yra vienintelis blogio Pasaulyje šaltinis, o Jungtinės Valstijos – pagrindinė demokratijos saugotoja. Realybė, jo nuomone, yra kiek kitokia. Sutikdamas su tuo, kad būtent Rusija užpuolė Ukrainą, jis siūlo prisiminti tai, kad po Tarybų Sąjungos subyrėjimo Maskva ne kartą buvo patikinta, kad NATO plėtra į Rytus nevyks. Nepaisant visų gražių amerikiečių pažadų, iš šiandieninių Rusijos Vakarų kaimynių blokui nepriklauso tik Baltarusija ir į jį pretenduojanti įstoti viena iš labiausiai korumpuotų Europos šalių – Ukraina. Niekas nekalba apie tai, kas iš tikro padėjo į valdžią ateiti Volodymyrui Zelenskiui ir kas dabar už jo stovi?
Politiko nuomone, taip pat būtina prisiminti, ką dar praėjusiame amžiuje sakė Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Kazimierz Brzeziński), buvęs JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. [1] Jis aiškiai pareiškė, kad Amerika neturi draugų, o tik partnerius ir ši Vašingtono politika nesikeičia iki šiol. Vienas paskutinių ryškių pavyzdžių yra Afganistanas, kurį Amerikos kariai skubiai paliko kartu su visais jiems dirbusiais žmonėmis ir ten buvusia ginkluote.
Sisteminė žiniasklaida apie tai nekalba, tik ja besivadovaujantys žmonės tokios tiesios nelinkę priimti, todėl atsiranda puiki terpė manipuliacijoms. Juolab kad sisteminės žiniasklaidos ruporai patys įtiki savo viešai skleidžiama ne visai tiesa ir aktyviai prisideda prie jos platinimo.
Šiandien, S. Kortės vertinimu, JAV interesų Europoje atstove, „instrumentu“, kuriuo Vašingtonas „groja“ siekdamas savo tikslų, yra tapusi Lenkija. Pastaroji aktyviai bando reikštis visomis kryptimis, įskaitant ir pretenzijų Vokietijai pateikime, tačiau „pamiršta“, kas laukia JAV nebereikalingomis tapusių šalių.
Vokiečio nuomone, Europai laikas pabusti iš „sisteminio letargo“, apsidairyti aplinkui ir į realią geopolitinę situaciją pažvelgti neutraliai, neskubant pritarti vienai pusei ar smerkti kitą. Jai būtina susivokti savyje ir pasirinkti ne rusišką ar amerikietišką, o europietišką kelią, geriausiai atitinkantį žemyno gyventojų poreikius bei interesus.
S. Kortė apie Lietuvos užsienio politiką: būtų juokinga, jei nebūtų liūdna
Pasidomėjus vokiečių politiko nuomone apie Lietuvos situaciją ir jos vykdomą užsienio politiką, jis prasitarė, kad būtų galima iš jos pasijuokti, jeigu viskas nebūtų taip rimta.
Pirmiausia S. Kortė priminė apie Lietuvos URM vadovo Gabrieliaus Landsbergio demaršą tranzito į Kaliningradą klausimu ir po to kilusį bei vos užgesintą skandalą. Tuomet atvirai nusistebėjo Lietuvos siekiu pyktis su Kinija dėl Taivano, nors net pačios Jungtinės Valstijos neseniai pakartojo, kad palaiko vienos Kinijos politikos kryptį ir salą laiko žemyninės Kinijos dalimi.
Tokie išsišokimai, pasak jo, verčia susimąstyti – kam iš tikro dirba ir kokių tikslų siekia G. Landsbergis. Mažytė Lietuva aršiai „loja“ tiek ant kaimyninės Rusijos, tiek ant jos sąjungininkės Kinijos, tačiau neturiu jokių realių galimybių joms rimčiau „įkasti“. Už viso to, S. Kortės teigimu, gali kyšoti Vašingtono „ausys“, kuris taip, pats nesitepdamas rankų, tikrina savo pagrindinių priešininkių reakcijas ir požiūrį į vienokią ar kitokią situaciją.
Vokietijos politikas perspėja: Varšuva gali stengtis „atstatyti istorinę tiesą“
Taip pat jis pabrėžė, jog „lodama“ ant didžiųjų valstybių, Lietuva nebemato, kas vyksta jos pačios panosėje. O čia, pasak politiko, darosi labai negeri dalykai – pirmiausia į lietuvišką abėcėle, išimtinai valdančiųjų ir vadinamosios „opozicijos“ pastangomis buvo įtrauktos lenkiškos (lotyniškos) raidės. Vokietijoje, pasak jo, tokie dalykai nebūtų įmanomi, kaip ir vieši užrašai ne valstybine kalba, kas yra plačiai paplitę XX a. pradžioje Lenkijos okupuotame ir pora dešimtmečių nutautinimo politiką kentusiame Vilniaus krašte.
S. Kortė perspėja, kad Varšuva ties tuo nesustos ir toliau gali stengtis „atstatyti istorinę tiesą“ – susigrąžinti kadaise turėtas teritorijas ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių Ukrainos bei Baltarusijos, sąskaita. Juolab kad Lietuvos valdantieji tokiems lenkų siekiams nuolaidžiauja ir apsimeta nepastebintys agresyvios Lenkijos ambasadoriaus retorikos.
Tai vyksta, nes, galimai, tiek Varšuva, tiek Vilnius nurodymus gauna iš Vašingtono, o Amerika, kaip jau buvo minėta, visais atvejais turi savų interesų bei nelabai rūpinasi tuo, kaip vėliau baigiasi jos nurodymų vykdytojams.
