Aliaskos vietinių gyventojų palikuonys reikalauja iš Japonijos reparacijų

Prisiminta 1942 m. Japolinos invazija į Attu salą

Helena Pagano, paskutinio Aliaskos Attu salos vadovo proanūkė, reikalauja, kad dabartinė Japonijos vyriausybė sumokėtų reparacijas už tai, ką militaristinės imperijos kariai padarė jos giminaičiams ir kitiems vietiniams gyventojams Antrojo pasaulinio karo metu, rašo „Associated Press“.^[1]

Šią vasarą H. Pagano keliavo su Japonijos pareigūnais į Attu salą, Aleutų salų salyno dalį, ieškodamas Antrojo pasaulinio karo karių palaikų. Pasak jos, tai buvo būtina, nes attuanai prarado savo tėvynę ir savo šeimos narius. Moteris turėjo omenyje invaziją į salą 1942 metų birželį ir vėlesnį salos gyventojų internavimą.

„Ši istorija niekada nebuvo papasakota, o japonai niekada mums nepadėjo atskleisti tiesą“, - pabrėžė H. Pagano.

Po japonų kareivių invazijos vietiniai gyventojai keletą mėnesių buvo laikomi savo namuose, o po to išvežti į Japoniją. Po metų amerikiečiai sugebėjo atsikovoti Attu - tai viena iš nedaugelio JAV teritorijų, kurias priešas buvo užėmęs Antrojo pasaulinio karo metu (beje, Aliaska valstijos statusą gavo tik 1959 m.). ^[2]

Mūšis, kuris į istoriją pateko kaip „pamirštas mūšis“, pareikalavo apie 550 amerikiečių ir daugiau nei 2, 5 tūkstančio japonų karių gyvybių.^[3]

Skausminga vietos gyventojų patirtis: po karo išgyvenusiems gyventojams nebuvo leista grįžti

H. Pagano prosenelis Maikas Hodikofas (Mike Hodikoff), paskutinis Attu vadas, buvo tarp 41 salos gyventojų, internuotų Japonijos Hokaido saloje. Per kelerius metus po perkėlimo 22 žmonės mirė nuo bado, tuberkuliozės ir kitų ligų. M. Hodikofas ir jo sūnus mirė 1945 m. apsinuodiję maistu, nes buvo priversti maitintis pūvančiomis atliekomis.

Pasibaigus karui, išgyvenusiems Attu gyventojams nebuvo leista grįžti namo - valdžios institucijos tai paaiškino didelėmis sunaikintos teritorijos atstatymo išlaidomis. Dauguma nuvyko į Atkos salą, esančią daugiau nei 300 km nuo Attu. Paskutiniai išgyvenusieji iš tų, kurie buvo laikomi nelaisvėje Antrojo pasaulinio karo metais, mirė pernai.

H. Pagano, vadovaujanti ne pelno siekiančiai organizacijai „Atux Forever“, teigė, kad 1951 m. Japonijos valdžia pasiūlė attuanams 4 000 JAV dolerių siekiančią kompensaciją per trejus metus. Beveik visi sutiko, bet Helenos močiutė atsisakė.

Moteris pabrėžė, kad japonai niekada nemokėjo kompensacijų šeimoms už kalinių mirtį, žemės praradimą ir salos kultūrai bei kalbai padarytą žalą. Pasak H. Pagano, apie 300 attuanų palikuonių, likusių JAV, vis dar skausmingai išgyvena praeities traumas.

Attuanai turi ir daugiau pretenzijų japonams

Be kompensacijos, Helena siekia, kad Japonija investuotų į attuanų kultūros centrą Aliaskos žemyninėje dalyje ir bendradarbiautų su JAV vyriausybe valant Attu salos aplinką, įskaitant senos priešlėktuvinės ginkluotės ir plieninių pakilimo-nusileidimo takų, išmontavimą.

Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministerijos bei Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai teigė negavę prašymų dėl papildomos kompensacijos iš attuanų. Tokijas reikalauja, kad visi su reparacijomis susiję klausimai būtų išspręsti pagal 1951 metų San Francisko (Kalifornija) taikos sutartį ir kitus susitarimus. Japonijos ir JAV sutartis įsigaliojo 1952 m. balandžio pabaigoje.^[4]

H. Pagano nurodė, kad 1951 m. Sutartis neuždraudė reikalauti papildomos kompensacijos. Ji nuvyko į salą, nežinodama, kad Japonijos pareigūnai ketino ekshumuoti dalį palaikų. Moteris tai laikė nepagarba, nes kaulai galėjo priklausyti attuanams ar amerikiečių kariams. Tačiau Aliaskos jūrų nacionalinio laukinės gamtos prieglobsčio, kuriam priklauso Attu, direktoriaus pavaduotojas Džedas Viljamsas (Jeff Williams) patikslino, kad ekshumacijos planai buvo patvirtinti prieš pat kelionę.

„Aleut Corp.“ Atstovė Keitė Džiligan (Kate Gilling) elektroniniame laiške rašė, kad jų organizacija „pripažįsta rimtą istorinę traumą, kurią patyrė Attu žmonės Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo“, ir kad jie žino apie „Atux Forever“ raginimą atlyginti žalą. Ji pridūrė, jog glaudesnė visų Aleutų salų ir Pribilovo salų regiono organizacijų partnerystė padės rasti integruotus ir visapusiškus sprendimus.

Japonija pirmą kartą ekshumavo Attu rastus palaikus dar 1953 m. Tada daugiau nei 300 japonų karių palaikai buvo rasti ir nuvežti į Tidorigafuti nacionalines kapines Tokijuje. Pasak Japonijos vyriausybės atstovo Jiositakio Sato (Yoshitaka Sato), Jungtinės Valstijos kontroliuoja, kurias teritorijas galima tyrinėti ieškant palaikų. 2009 m. JAV administracija paprašė atlikti poveikio aplinkai vertinimą, todėl tolesnės paieškos buvo atidėtos daugiau nei dešimtmečiui.

J. Sato paaiškino, kad prieš apsilankant saloje rugpjūtį, JAV iš pradžių pasiūlė atlikti vietovės tyrimą be kasinėjimų, tačiau vėliau leido juos nedideliame plote. Tuomet buvo rasti dviejų tariamai japonų kareivių palaikai - dabar jie laikinai saugomi Ankoridže.

Tikimasi, kad Japonijos ekspertai į Aliaską atvyks 2025 m. pavasarį ir pateiks preliminarų vertinimą. Jei jų analizė parodys, kad tai yra japonų karių palaikai, mėginiai bus išsiųsti į Japoniją DNR tyrimui.