<h2>Į pašaipius komentarus išmoko nereaguoti</h2>
<p>Klaipėdoje gyvenantis Aleksas Konovas nuo praėjusių metų spalio skelbia savo filmuotus video „TikTok‘e“. Nematantis jaunuolis juose rodo kaip gamina maistą, naudojasi kompiuteriu, keliauja iš taško A į tašką B. Vaikino kanalą yra pamėgę beveik 50 tūkst. žmonių, o populiariausius video peržiūri net 150-200 tūkst. žiūrovų.</p>
<p>„Šį kanalą nusprendžiau sukurti, nes visuomenė vis dar labai mažai žino apie neregius bei žmones su kitomis negalėmis. Džiaugiuosi, kad jis taip greitai populiarėja, esu „ant bangos“, – sakė jaunuolis.</p>
<p>Aleksas porą metų vedė pramogines laidas Kaune įsikūrusios radijo stoties „Bitradio.lt“ eteryje ir jau kurį laiką galvojo apie tinklalaides, kuriose galėtų pasakoti apie neregių gyvenimą, tačiau vėliau nusprendė, kad vaizdo formatas būtų žymiai įtikinamesnis.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/aleksaskonovas0104.jpg" alt="" /></p>
<p>„Man tai buvo didelis iššūkis – viena yra kalbėti radijo laidoje, kai manęs nemato, o visai kas kita – pasirodyti video. Filmuodamas pirmuosius epizodus labai jaudinausi, nerimavau, kokia bus žmonių reakcija ir buvau pasiruošęs, jei reikės, viską ištrinti“, – neslėpė jis. Nors būna ir neigiamų, net pašaipių komentarų, tokių – nedaug ir Aleksas nusprendė tiesiog į juos nereaguoti.</p>
<p>Naujų video į savo kanalą A. Konovas įkelia beveik kasdien. Tiesa, jie būna nufilmuoti iš anksto – dažniausiai tam skiria kurią nors savaitgalio dieną, ir per vieną kartą nufilmuoja iki penkių epizodų. Vaikinas filmuoja pats, o medžiagą sumontuoti padeda draugai.</p>
<p>Savo kanale jis rodo savo kasdienybę. „Reaguoju į tai, kas žmonėms įdomiausia. Jie manęs klausia, kaip darau vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui, kaip naudojuosi vienu ar kitu buities prietaisu ar viešuoju transportu ir jiems tai parodau“, – apie kūrybinį procesą pasakojo pašnekovas.</p>
<h2>Regėjimą prarado dėl medikų klaidos, tačiau ant jų nebepyksta</h2>
<p>Jis atkreipė dėmesį, kad žmonės apie neregius žino itin mažai. Būna ir įvairių kuriozų, pavyzdžiui, su neregio lazdele vaikštančio Alekso žmonės kartais klausia ar su šiuo įrenginiu jis ieško lobio. Bet labiausiai jį liūdina, kad neregius visuomenė laiko nieko nesugebančiais ir nuolatinio gailesčio vertais. „Mes nesam kažkokie iš medžio iškritę nevykėliai“, – pabrėžė jis.</p>
<p>Aleksas regėjimo sutrikimą turi nuo vaikystės. Jis gimė neišnešiotas ir regėjimą prarado dėl į inkubatorių, kuriame buvo patalpintas, paleistos per didelės deguonies srovės. „Dėl šios gydytojų klaidos 1990-1993 m. regėjimą prarado tūkstančiai kūdikių“, – sakė jis. Tiesa, būdamas vaikas jis dar šiek tiek matė, gebėjo skirti spalvas, galėjo netgi važinėti dviračiu. Tačiau liga ėmė progresuoti sulaukus paauglystės. Šiuo metu viena akimi jis nemato visiškai, o kita gali atskirti tik šviesą ir tamsą. „Iš pradžių labai pykau, bet vėliau susitaikiau. Pyk-nepykęs, bet dabar jau kitaip nebus“, – kalbėjo jis.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/aleksaskonovas0102.jpg" alt="" /></p>
<p>Praradęs regėjimą, Tauragėje gimęs vaikinas persikėlė į Kauną. Čia mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre, kur ne tik išėjo vidurinės mokyklos programą, bet ir išmoko naudotis kompiuteriu, neregio lazdele, Brailio rašto. Taip pat lankė Kauno pirmąją muzikos mokyklą, kur išmoko groti klarnetu. Po to studijavo įmonių administravimą bei smulkaus ir vidutinio verslo vadybą Kauno kolegijoje, buvo įstojęs ir į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti socialinio darbo, tačiau pabaigęs porą kursų nusprendė studijų nebetęsti.</p>
<p>„Studijuoti nebuvo lengva. Viena, kad garsinės medžiagos mokytis beveik nėra, kita, kad ir dėstytojai nebuvo linkę sudaryti tinkamų sąlygų. Pavyzdžiui, egzaminus kiti studentai laikydavo raštu – aš negaliu rašyti ranka, tik kompiuteriu, tačiau ne visi dėstytojai tai leisdavo – liepdavo atsakinėti žodžiu, ir kai kiti studentai atsakyti į klausimus turėdavo valandą, aš gaudavau vos 5 minutes“, – prisiminė jis.</p>
<h2>Didžiausias iššūkis – išeiti iš namų, kai pasninga</h2>
<p>Pasak neregio, daug aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų tik skelbiasi, neva studijuoti laukia ir neįgaliųjų, tačiau kai šie ateina, iš tikrųjų nežino ką daryti. Viena, kad nėra paprasčiausių su neįgaliojo vėžimėliu patekti pritaikytų įėjimų, kita – kad ir administracija bei dėstytojai nėra tam pasiruošę. Vaikiną labai įskaudino, kai vienas kolegijos, kurioje studijavo, dėstytojas, studijas siūlė mesti, nes tikino, jog jos jam būsiančios per sunkios. Dėl to daug neregių ar kitą negalią turinčių, Alekso nuomone, nusprendžia iš viso nestudijuoti, arba pradėję, studijas greitai meta.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/aleksaskonovas0103.jpg" alt="" /></p>
<p>„Vienintelė tam pasiruošusi mokslo įstaiga Lietuvoje yra Vytauto Didžiojo universitetas. Jie netgi turi neįgalių studentų koordinatorius – visas iškilusias problemas galima perduoti jiems ir šios problemos yra sprendžiamos“, – pagyrė pašnekovas.</p>
<p>Dabar jau keletą metų vaikinas gyvena Klaipėdoje, dirba pakuotoju baldų fabrike, prieš du metus nusipirko čia butą. „Kauną labai mėgau, buvau prie jo pripratęs, tačiau neregiams rasti darbą yra kelis kartus sudėtingiau, negu matantiems, todėl krausčiausi ten, kur gavau darbą“, – sakė A.Konovas.</p>
<p>Persikrausčius naujame mieste buvo sunkiausia išmokti orientuotis, įsidėmėti objektus, pagal kuriuos galėtų rasti namus, nuvykti į darbą. Ne kartą buvo ir pasiklydęs, teko prašyti žmonių pagalbos. Ypač sudėtinga keliauti žiemą – kai pasninga, nebeįmanoma naudotis taktiniais takais. „Šią žiemą sniego buvo labai daug, o šaligatvius valo labai vėlai. Pavežėjų ir taksi paslaugoms gruodį ir sausį teko išleisti po kelis šimtus eurų – be jų būčiau negalėjęs nuvykti į darbą“, – skundėsi jis. Beje, mieste beveik nėra ir neregiams pritaikytų – pypsinčių šviesoforų.</p>
<h2>Valgyti pasigamina, tačiau virtuvė atrodo „kaip po karo“</h2>
<p>Besimokymas vidurinėje mokykloje bei kolegijoje jis gyveno bendrabutyje, kur visuomet būdavo kas galėtų padėti su vienais ar kitais buities dalykais. Tačiau pabaigęs mokslus apsisprendė gyventi savarankiškai. „Man visuomet norisi daryti savaip, turėti savą tvarką. Žinoma, būtų iliuzija, jei galvočiau, kad galiu gyventi visiškai nepriklausomai, tačiau tiek, kiek įmanoma, noriu daryti pats“, – sakė jis.</p>
<p>Vaikinas mėgsta gaminti valgyti – išsiverda sriubos, troškinio, yra gaminęs netgi cepelinus. „Tiesa, virtuvė po to atrodo kaip po karo“, – prisipažino jis. Kada laikas pamaišyti, išjungti, jis susigaudo pagal garsą ir kvapą. Tiesa, dabar dėl laiko stokos dažnai perka jau pagamintus patiekalus, kuriuos reikia tik pasišildyti mikrobangų krosnelėje.</p>
<p>Vaikinas savanoriauja keliose neįgaliųjų organizacijose – padeda su įvairiais administraciniais darbais, veda renginius ar prižiūri jų įgarsinimą. Mėgsta būti gamtoje, yra leidęsis į dviviečių dviračių žygius ir net šokęs su parašiutu. „Esu labai užsiėmęs, vos spėju suktis“, – sakė jis. Aleksas jau šešerius metus bendrauja su viena, taip pat negalią turinčia mergina, ketina su ja susituokti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/aleksaskonovas0105.jpg" alt="" /></p>
