Vilnius turi „laisvų“ 140 mln. eurų – kodėl klasėse vis dar po 30 vaikų?
Vilnius turi šimtus milijonų eurų laisvų lėšų, tačiau miesto mokyklų klasėse vis dar sėdi po 30 vaikų – tokia situacija kelia klausimų, kur dingsta miesto biudžeto pinigai. Seimo narys Artūras Zuokas ragina savivaldybę nutraukti simbolinį pinigų dalinimą ir skubiai imtis realių veiksmų švietimo srityje.
Zuokas pabrėžia, kad Vilnius turi apie 140 mln. eurų nepanaudotų lėšų, kurias būtų galima skirti modernioms, mažesnėms bendruomeninėms mokykloms, kuriose mokytųsi iki 600 mokinių.
„Vakar Finansų ministras Audito komitete patvirtino, kad Vilnius turi apie 140 mln. eurų laisvų lėšų, kurios nėra panaudotos miesto ar gyventojų poreikiams. Tad man neaišku, kodėl tokioje turtingoje ir modernioje savivaldybėje mokyklų klasėse vis dar sėdi po 30 mokinių.
Vilniaus tėvai patiria chaotiškus sprendimus ir stresą – tenka kovoti dėl vietos mokykloje ar darželyje. Akivaizdu, kad kokybiškas ugdymas klasėse su daugiau nei 22 mokiniais yra tiesiog neįmanomas.“ – rašė A. Zuokas.
Anot jo, tuo pačiu būtų sumažintos spūstys, pagerinta mokymo kokybė ir užtikrinta saugesnė aplinka. Jis taip pat siūlo pasitelkti verslo patalpas, jei savivaldybės statybos užtrunka, ir kritikuoja simbolines priemokas tėvams kaip neveiksmingas ir „švaistymą pinigų“[1].
Be to, parlamentaras pabrėžė dabartinių chaotiškų sprendimų pasekmes: S. Daukanto progimnazijoje penktokų klasė po vienuolikos dienų buvo išformuota, o mokiniai sutalpinti į perpildytas klases.
A. Zuoko nuomone, pagrindinė problema – sudėtinga deklaravimo sistema nuomojamuose butuose, dėl kurios vilniečiai negali tinkamai registruoti vaikų. Savivaldybė, pasak jo, turi skirti daugiau dėmesio tikriems sprendimams, o ne savireklamai.
Dėl politikų abejingumo labiausiai kenčia vaikai
Į tokius A. Zuoko pasisakymus sureagavo ir kiti visuomenininkai. Štai Šilalės rajono savivaldybėje dirbanti Vitalija Jankauskaitė teigė, kad vis dažniau politikų nuo politikų abejingumo kenčia vaikai, kurie priversti taikytis su jų priimamais sprendimais.
„Toks įspūdis, kad jie gali ištverti visus eksperimentus – perpildytas klases, mokytojų ir vadovėlių trūkumą ir t. t., ir pan. Valstybė, kuri nesirūpina savo jaunaisiais piliečiais, neturi ateities. Deja.“ – rėžė ji.
Tačiau kita gyventoja rėžė, kad didžiausia problema esą net ne perpildytose klasėse. Mat dalis Vilniaus (įskaitant Baltupius, Jeruzalę, Santariškes) esą net neturi gimnazijos.
Tuo tarpu kiti pastebėjo, kad dabar jau buvęs sostinės meras Remigijus Šimašius dar 2021-aisiais žadėjęs sostinei iki 2025-ųjų pastatyti papildomas 8 mokyklas[2].
Vos prasidėjus rugsėjui Vilniuje netikėtai buvo išformuota viena 5-ta klasė
Vilniaus miesto švietimo sistemoje prasidėjus naujiems mokslo metams kilo tikras chaosas. S. Daukanto progimnazijoje ką tik suformuota 5-tos klasės grupė, per vienuolika dienų nuo mokslo metų pradžios, buvo išformuota. Vaikai ir jų tėvai sulaukė žinios, kad mokiniai bus perkelti į kitas paralelines klases, kad kiekvienoje būtų po 30 mokinių – taip, kaip reikalauja savivaldybės nurodymai.
Pagrindinė priežastis – „neefektyvus“ klasės valdymas ir per mažas mokinių skaičius. Nepaisant prašymų pateikti oficialius sprendimo pagrindus, jokių raštų šeimos negavo, o sprendimas buvo priimtas žodžiu.
S. Daukanto progimnazijos direktorius Vytautas Girčius paaiškino, kad tikslas buvo užtikrinti tinkamą mokinių skaičių klasėse, kad būtų galima užtikrinti kokybišką ugdymą. Dėl kelių neatvykusių mokinių klasės sudėtis nesiekė reikiamo 151 mokinio, todėl šešta penktokų klasė negalėjo būti formuojama.
Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė perėmė dalį Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos patalpų, kurioje mokosi paaugliai su elgesio ar socialiniais iššūkiais, sukeldama nerimą dėl jų saugios ir individualizuotos aplinkos.
Ši situacija atskleidžia didesnes Vilniaus švietimo problemas – rekordiškai padidėjusį mokinių skaičių, trūkstamas erdves ir nelanksčią lėšų paskirstymo sistemą.
Rugpjūčio pabaigoje dalis mokinių, įskaitant apie 40 devintokų, dar neturėjo vietos sostinės mokyklose, nors laisvų vietų dar buvo. Tėvų, politikų ir bendruomenės nuomonė rodo, kad sprendimų priėmimas ir komunikacija su šeimomis kol kas neefektyvūs, o realūs vaiko ugdymo poreikiai lieka antrame plane.
