Pabėgėliai prašo nei daug, nei mažai – greito maisto ir saujelės nėštumo testų
Užsieniečių registravimo centro vadovo Aleksandro Kislovo teigimu, pirmadienį buvo apgyvendinti 266 užsieniečiai, iš kurių 179 vyrai ir 51 moteris bei įvairaus amžiaus vaikai[1]. Tiesa, vietos centre sparčiai senka, tačiau planuojama apgyvendinti dar 800 pabėgėlių moduliniuose nameliuose ir Ignalinos, Širvintų, Varėnos bei Šalčininkų savivaldybėse ir jose esančiose apleistose mokyklose ar socialiniuose būstuose.
Aišku, savivaldybių merai dėl tokio sprendimo rankomis toli gražu neploja – sakosi norintys tautiečius apsaugoti nuo numanomos riaušių grėsmės. Dargi teigia neturintys finansinių resursų, mat yra net keli šimtai socialinių būstų laukiančių lietuvių.
Tuo tarpu dauguma dokumentus turinčių ar esą pelkėje juos pametusių pabėgėlių prašo ne tik prieglobsčio: „man, prašyčiau, dvigubą mėsainį su sūriu bei dargi norėčiau minkštesnės lovos“,– sako Irano, Sirijos bei Irako piliečiai.
Taip, suteikti prieglobstį mes privalome, tačiau 600 Pabradėje esančių lovų neatspindi realių apgyvendinimo galimybių: pagal tam tikrus reikalavimus sulaikyti užsieniečiai turi būti apgyvendinti atskirai nuo nesulaikytų, o vyrai – nuo moterų. Tuo tarpu kultūriniai skirtumai tarp asmenų apgyvendinimą padaro dar sudėtingesne užduotimi.
Kalbant apie tvyrančią atmosferą centre, ji tikrai nėra puiki, mat praėjusios savaitės vidury reikėjo tramdyti agresyviai nusiteikusius pabėgėlius, kurie reiškė nepasitenkinimą dėl šaltų naktų bei laisvę varžančių gyvenimo sąlygų, dėl ko teko panaudoti ašarines dujas ir į orą iššauti du įspėjamuosius šūvius.
Dėl tokių incidentų šiuo metu papildomai sustiprinta apsauga – dar septyni asmenys dirba apsaugos centre, na, o situacija yra atidžiai stebima ruošiantis kone viskam: spėjama, kad į paviršių pradės lįsti įvairios protesto formos ar sunkiai nuspėjamos savižudiškų intencijų turinčios streiko akcijos.
Tiesa ta, kad ekonominių pabėgėlių fenomenas yra didžiulė problema, tačiau mes neturime jiems tiesti išimtinai visokeriopą pagalbą žadančių rankų – glaudimas po sparnu reiškia ne daugiau nei laikiną pagalbą tiems, kurie dėl karo veiksmų arba persekiojimo savo kilmės valstybėje yra pabėgę, kol aiškinamas faktinis jų savanaudiškumu arba būtinąja pagalba grįstas statusas.
Kita vertus, Aliaksandro Lukašenkos režimui inicijuojant neteisėtą migraciją, Baltarusijos valstybinė turizmo agentūra yra taip pat įsitraukusi į pabėgėlių viliojimo į Lietuvą scenarijų ir gali būti, jog tvora čia, deja, nepadės.
Reikia paminėti ir tai, jog šią savaitę į talką Lietuvos pasieniečiams su reikalinga technika ir automobiliais atvyks pirmieji Europos sienų bei pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ pareigūnai, kurių skaičius liepos viduryje turėtų perkopti 30, ir tai iš tiesų džiugina.
Naujos ES sankcijos smogs svarbiems Baltarusijos režimo pajamų šaltiniams
Sankcijos Baltarusijos atžvilgiu prasidėjo nuo kalio trąšų ir naftos bei jos produktų eksporto sustabdymo ir ribojamos Minsko prieigos prie ES kapitalo rinkų, draudžiant teikti draudimo arba perdraudimo paslaugas Baltarusijos vyriausybei ar valstybinėms institucijoms, tokiu būdu smogiant kone svarbiausiems Minsko režimo pajamų šaltiniams.
Be to, ES uždraudė Baltarusijos oro bendrovėms skraidyti į Bendrijos šalis ir paragino savo oro vežėjus nesinaudoti Baltarusijos oro erdve. Tačiau A. Lukašenka iki šiol atsisako nusileisti Vakarų spaudimui, sakydamas, kad dalyje šalies gali būti įvesta karo padėtis, siekiant išvengti ekonomikos nuosmukio, kurį įtakoja sankcijos.
Šių priemonių imtasi didinant spaudimą autoritarinio prezidento A. Lukašenkos režimui už oro bendrovės „Ryanair“ keleivinio lainerio priverstinį nutupdymą ir juo skridusio opozicijos tinklaraštininko Ramano Pratasevičiaus bei jo draugės sulaikymą[2].
Kaip žinia, įmonė „Belaruskalij“ dalį kalio trąšų eksportuoja per Klaipėdos uostą, o iki jo per Lietuvą jas gabena „Lietuvos geležinkeliai“. Tuo tarpu trąšas Klaipėdoje krauna Birių krovinių terminalas, kurio 30 proc. akcijų valdo „Belaruskalij“. Netekus „Belaruskalij“ krovinių, šios įmonės prarastų dešimtis milijonų eurų per metus.
Kalbant apie padarinius mūsų šalies atžvilgiu, pasak autoritarinio Baltarusijos prezidento, šalis spaudimo sąlygomis nė nesiruošia ginti Europos nuo nelegalios migracijos, narkotikų bei kontrabandos: „Jūs prieš mus pradėjote hibridinį karą ir reikalaujate, kad mes jus saugotume kaip anksčiau?“, – poziciją išreiškia A. Lukašenka. Todėl solidarumo ir kolektyvinės sąmonės tikėtis kol kas nereikėtų.
Susidūrus su grėsmėmis ore reikia įvertinti rizikas ir ant žemės
Manoma, jog Baltarusiško tranzito praradimas sukels žalingą bumerango efektą, kuris pasireikš dalykinių ryšių nutrūkimu ir logistikos dinamikos sunykimu visoje Lietuvoje: netekus baltarusiškų krovinių, Klaipėdos uostas taps neefektyvus, įmonės praras didelę dalį pajamų, o darbuotojai – darbo vietas[3].
Baugina nesantaiką skatinantys sąmoningi veiksmai, kurių išorėje – įtakos zonų plėtimas ir siekis išlikti valdžioje oponentų sąskaita: Baltarusijoje žmogaus teisių, laisvių bei demokratiškų vertybių temos iš esmės neegzistuoja.
Atsižvelgiant į tai, reikalingas po priedanga dirbančių KGB samdinių iš Minsko ir Maskvos stebėjimas ir kiti prevenciniai apsaugą užtikrinantys veiksmai, numatant kelis žingsnius į priekį, iš kurių vienas – Astravo atominė elektrinė, veikiausiai tapsianti „puikia“ manipuliavimo priemone.
Taip, lėktuvo užgrobimas ir keleivių paėmimas įkaitais pažadino dalį Europos, kuri dabar suvokia, jog tai toli gražu ne pasyvios grėsmės galimybė – šįkart ji yra tiesioginė.
Kita vertus, negalime taikyti sankcijų ir manyti, jog šios mūsų nepalies. Tačiau valstybės pagalbos teikimas labiausiai nukentėjusioms įmonėms gali tapti stabilizuojančiu finansiniu ramsčiu.
