Pasaulio sveikatos organizacija priėmė pandemijų susitarimą po trejų metų derybų
Antradienį Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) narės Ženevoje oficialiai patvirtino Pandemijų susitarimą, kurio tikslas yra sustiprinti pasaulio pasirengimą būsimiems protrūkiams. Po trejų metų derybų priimtas teisiškai įpareigojantis dokumentas sulaukė plataus palaikymo: už jį balsavo 124 valstybės, niekas nebuvo prieš, o 11, įskaitant Lenkiją, Izraelį, Italiją, Rusiją, Slovakiją ir Iraną, susilaikė[1].
PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas susitarimą pavadino pergale sveikatai, mokslui ir daugiašaliam bendradarbiavimui. „Šis susitarimas užtikrins, kad galėsime veikti kartu ir geriau apsaugoti pasaulį nuo būsimų pandemijų grėsmių“, sakė jis. Per plenarinį posėdį susirinkusiųjų salėje pasigirdo plojimai.
Tai tik antras kartas PSO istorijoje, kai patvirtinamas teisiškai įpareigojantis susitarimas. Pirmasis buvo 2003 m. Tabako kontrolės pagrindų konvencija. Susitarimas aiškiai nurodo, kad PSO neturės įgaliojimų įsakyti valstybėms narėms dėl kelionių ribojimų, vakcinų reikalavimų ar karantinų[2].
Kaip teigiama 22.2 straipsnyje: „Niekas šiame susitarime nesuteikia PSO sekretoriatui ar generaliniam direktoriui teisės keisti ar nurodinėti nacionalinius ar vietinius įstatymus.“
Susitarimas išryškina bendrą tikslą, bet kelia klausimų dėl įgyvendinimo
Nors susitarimas sulaukė palaikymo, jo galiojimas formaliai įsigalios tik tada, kai bus suderintas papildomas priedas dėl patogenų dalijimosi, o tai gali užtrukti dar dvejus metus. Tik tada valstybės pradės jį ratifikuoti.
Kai kurie stebėtojai pažymi, kad pirminė dokumento ambicija laikui bėgant susilpnėjo, o daugelis formuluočių išreiškia ketinimą, o ne aiškius veiksmus. Nepaisant to, dokumente numatytos kelios svarbios priemonės.
Viena jų tai įpareigojimas farmacijos kompanijoms pandemijos metu paskirti 20 proc. savo gaminamų vakcinų, vaistų ir diagnostikos priemonių PSO. Bent 10 proc. turi būti paaukota nemokamai, o likusi dalis tiekiama už prieinamą kainą valstybėms, kurios neturi finansinių galimybių įsigyti jų savarankiškai[3].
Taip pat 9.5 straipsnyje raginama vyriausybes, kurios finansuoja originalius mokslinius tyrimus iš mokesčių mokėtojų lėšų, užtikrinti, kad gavę finansavimą institutai būtų teisiškai įpareigoti dalytis savo technologijomis sveikatos ekstremalios situacijos metu. Toks ankstyvas finansavimas, pavyzdžiui, padėjo „Moderna“ ir kitoms įmonėms greitai sukurti COVID-19 vakcinas.
Kai kurios šalys atmeta susitarimą, tačiau dauguma siekia bendro kelio
Nepaisant plataus palaikymo, susitarimas susidūrė su pasipriešinimu iš kai kurių šalių lyderių. Slovakijos premjeras Robertas Fico, žinomas dėl skepticizmo vakcinų atžvilgiu, reikalavo balsavimo, o prieš tai nutraukė COVID-19 vakcinų pirkimą po to, kai jo partijos kolega teigė, jog jos žmones paverčia „genetiškai modifikuotais organizmais“.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar sausį paskelbė apie šalies pasitraukimą iš PSO. Tad kaip ir tabako konvencijos atveju, Jungtinės Valstijos šiuo metu nesilaikys šio susitarimo.
Vis dėlto, daugelis kitų valstybių, įskaitant Kiniją, į Ženevą atsiuntė gausias delegacijas, parodydamos stiprų įsipareigojimą tarptautiniam bendradarbiavimui.
„Kai kurie sako, kad šis susitarimas tik simbolinis, bet simbolika ne be reikšmės“, pirmadienį sakė vienas aukšto rango stebėtojas Ženevoje.
Nina Schwalbe, sveikatos politikos centro „Spark Street Advisors“ įkūrėja, dokumentą pavadino „reikšmingu susitarimu, kuris padarys valstybes geriau pasirengusias kitai pandemijai“. Ji pabrėžė: „Dar daug reikia padaryti, pirmiausia dėl patogenų prieigos ir naudos pasidalijimo, bet kelias aiškus.“
Ar iš tikrųjų pasaulis turi būti ruošiamas dar vienam globaliam suvaržymui?
Nepaisant oficialių kalbų apie „teisingą pasidalijimą“ ir „bendradarbiavimą“, pandemijų susitarimas susilaukia vis daugiau kritikos ne tik iš politikų, bet ir nepriklausomų žurnalistų bei visuomenės atstovų, kurie pandemijos valdymo laikotarpiu išdrįso kvestionuoti viešai priimamus sprendimus. Vienas pagrindinių nerimo šaltinių tai susitarimo formuluotės, kurios nubrėžia geranoriškumo ribas, bet realybėje gali būti taikomos plačiau, nei deklaruojama.
Mes jau matėme, kas įvyksta, kai tarptautinės institucijos, tokios kaip PSO, pradeda vadovauti valstybėms. Juk užtenka prisiminti, kaip greitai buvo primesti kelionių ribojimai, skiepų pasai ar net prievartinis vakcinavimas tam tikrose šalyse. Dabar tie patys žmonės kalba apie „pasitikėjimą“, kai dar visai neseniai bet kokią kritiką vadino dezinformacija.
Kritikų teigimu, susitarimo nuostata, reikalaujanti gamintojus skirti 20 proc. vakcinų PSO, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip lygybės priemonė, bet užmaskuoja realų paveikslą: kas valdys paskirstymą, kas tikrins vakcinų saugumą, kai skubama, o svarbiausia: ar neatsinaujins spaudimas skiepytis, net jei vakcinų poveikis nebus tinkamai ištirtas?
Kai kurie sveikatos politikos stebėtojai primena, jog per COVID-19 pandemiją būtent „valstybių bendradarbiavimas“ reiškė milijardinius vakcinų kontraktus be atsakomybės už šalutinius poveikius. Jeigu tikrai norima atkurti pasitikėjimą, pirmiausia reikėtų atvirai įvertinti padarytas klaidas, o ne kurti dar vieną globalų planą, tarsi jos niekada nebūtų buvusios.
