Prancūzijos parlamento nariai atnaujino nesutarimus keliančias diskusijas dėl savižudybės su pagalba
Po metų pertraukos, kurią nulėmė prezidento Emmanuelio Macrono sprendimas paleisti parlamentą, į Prancūzijos Nacionalinę asamblėją sugrįžo vienas labiausiai visuomenę skaldančių klausimų: pagalbinė savižudybė ir eutanazija.
Pirmadienį parlamentarai pradėjo svarstyti du įstatymo projektus: vienas siekia stiprinti paliatyviosios pagalbos sistemą, o kitas įteisinti pagalbinę mirtį suaugusiems, sergantiems nepagydomomis, progresuojančiomis ar mirtinomis ligomis[1].
Pagal svarstomą įstatymą pacientams būtų leidžiama patiems ar su medicinos pagalba suvartoti mirtiną medžiagą. Tačiau tai galėtų padaryti tik tie, kurie gali aiškiai, laisva valia ir sąmoningai išreikšti tokį norą. Pacientai, sergantys Alzheimerio liga ar esantys negrįžtamos komos būsenos, nebūtų laikomi tinkamais kandidatais.
Įstatymas taip pat numato, kad pacientas privalo patirti fizinį arba psichologinį skausmą, kurio negalima sumažinti jokiu gydymu.
Politinis susiskaldymas dėl gyvybės pabaigos
Įstatymo projektą palaiko prezidento E. Macrono stovykla ir dauguma kairiųjų. Tačiau jam smarkiai priešinasi dešinieji. Jų nuomone, valstybė turėtų investuoti ne į eutanazijos įteisinimą, o į kokybiškos paliatyviosios priežiūros plėtrą.
Centrizmo atstovas Olivier Falorni parlamentui sakė: „Gyvybė yra gražiausias dalykas. Tačiau yra dalykų, baisesnių už mirtį, kai gyvenimas virsta neišvengiama kančia.“
Tuo metu konservatorius, anesteziologas Philippe’as Juvinas įspėjo apie galimus pavojus: „Jokia kita šalis nėra nuėjusi taip toli: tiek apimties, tiek skubotumo, tiek kontrolės trūkumo požiūriu. Tai sukels spaudimą pažeidžiamiausiems.“
Visuomenės reakcija: protestai prieš eutanaziją
Kol parlamente vyko debatai, šalia Nacionalinės asamblėjos protestavo šimtai žmonių. Dėvėdami mėlynus medicininius chalatus, jie gulėjo ant grindinio, imituodami „ligoninę po atviru dangumi“. Protestą organizavo gyvybę palaikanti organizacija „Alliance Vita“, kurios atstovai reikalavo investuoti į paliatyviąją pagalbą, o ne legalizuoti eutanaziją[2].
Plakatai skelbė: „Norime paliatyviosios pagalbos“, „Ne eutanazijai“, „Ginkime pažeidžiamuosius“.
Remiantis Cour des Comptes (Prancūzijos aukščiausiojo audito teismo) skaičiavimais, beveik pusė žmonių, kuriems būtų naudinga paliatyvioji pagalba, jos negauna. O tai yra apie 180 tūkst. pacientų kasmet. Kritinė situacija ypač jaučiama slaugos namuose ir namų priežiūros srityje.
„Alliance Vita“ prezidentas Tugdual Derville pabrėžė, kad „sveikatos sistema turi būti pataisyta prieš svarstant pagalbinės savižudybės legalizavimą“. Jo žodžiais, „turime atkurti pagalbos prieinamumą, ypač skausmo valdymą ir priežiūrą, o taip pat išlaikyti aiškų moralinį riboženklį tarp slaugytojų ir pacientų“.
Prieš įstatymo projektą pasisakiusi protestuotoja Séverine pasakojo apie savo tetą: „Ji kentėjo psichologiškai, negalėjo gyventi viena, tad buvo perkelta į slaugos namus. Gydytojas atvykdavo kartą per du mėnesius… Ji bandė nusižudyti, nes tiesiog nebuvo jokios pagalbos.“
Balsavimas vyks gegužės 27 dieną
Galutinis balsavimas dėl abiejų įstatymų projektų planuojamas gegužės 27 d. Dėl temos jautrumo partijos nusprendė neskelbti privalomų balsavimo linijų, kiekvienas parlamentaras spręs pagal savo įsitikinimus.
Sveikatos apsaugos ministrė Catherine Vautrin žada pasiekti kompromisą tarp tų, kurie nori eiti toliau, ir tų, kurie mano, kad dabartinių mechanizmų pakanka. Ji pabrėžė, kad tai nėra klasikinis eutanazijos įstatymas: „Tik labai ribotas skaičius žmonių galėtų atitikti sąlygas.“
Diskusijos vyksta svarstant daugiau nei 3 000 pateiktų pataisų. Jei įstatymas bus priimtas, Prancūzijos Gviana taptų pirmuoju Pietų Amerikos regionu po Kolumbijos, kur būtų įteisinta pagalbinė mirtis.
Tuo pat metu Europoje irgi svarstomi sudėtingi klausimai. Belgijoje dėl eutanazijos teisės kreipėsi šešis žmones nužudęs Freddy Horionas. Nors įstatymas šalyje galioja nuo 2002 m., F. Horionas teigia, kad „nepakeliama kančia“ jam kyla ne dėl ligos, o dėl 45 metų kalinimo ir atimtos vilties. Šis atvejis kelia rimtus etinius ir teisinius klausimus dėl eutanazijos ribų.
