Ne visiems patinka nauja registracijos sveikatos paslaugoms tvarka: pacientai baiminasi dėl anonimiškumo
Sveikatos apsaugos ministerijos sumanytas pilotinis projektas, kuriuo pacientai būtų registruojami ne pas konkretų gydytoją, o į tam tikros srities specialisto kabinetą, jau dabar kelia visuomenės susirūpinimą. Nors iniciatyva pristatoma kaip būdas sumažinti eiles gydymo įstaigose, pacientų organizacijos nerimauja dėl galimos anonimiškumo ir pasitikėjimo gydytoju stokos.
Sveikatos apsaugos viceministrė Jelena Čelutkienė tikina, kad tokia praktika būtų taikoma tik ekstriniais atvejais. Kalbama apie situacijas, kai delsti negalima, pavyzdžiui, įtariant miokardo infarktą ar esant kitoms ūmioms būklėms. Anot viceministrės, tokiu atveju svarbiausia, kad pacientas kuo greičiau gautų profesionalią pagalbą, o ne lauktų konkretaus gydytojo, kurio pasirinkimo motyvai dažnai nėra aiškūs[1].
Visgi ministerija esą neplanuoja visko „suplakti į vieną krūvą“ – pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis ar ilgai besigydantys, ir toliau bus prižiūrimi jiems jau pažįstamų specialistų. Tokiais atvejais gydytojas tampa atsakingas už paciento stebėjimą ir kontaktą, tad pacientui nebereikės naudotis bendra registracijos sistema.
Ministrė Marija Jakubauskienė, apie projektą prabilusi dar balandžio pradžioje, pabrėžė, kad ši tvarka nėra galutinė – ji bus taikoma tik keliose gydymo įstaigose, stebint rezultatus ir visuomenės reakciją. Jei pastaroji bus neigiama, idėjos bus atsisakyta.
Eilės pas gydytoją tenka palaukti ir po 2-4 savaites
Lietuvoje eilės pas gydytojus specialistus vis dar išlieka ilgos – daugiausia žmonių (32 proc.) jų laukia 2–4 savaites, 20 proc. – 2–3 mėnesius, o tik 12 proc. pavyksta patekti per savaitę. Net 19 proc. apklaustųjų per pastaruosius dvejus metus pas specialistą nesilankė visai – dažniausiai tai vyrai ir jauni žmonės iki 29 metų. Ekspertai teigia, kad 2–4 savaitės gali būti priimtinas laikas, tačiau kai kuriais atvejais, ypač esant skubiems sveikatos sutrikimams, tai per ilga[2].
Ypač ryški problema – regionuose. Net 27 proc. kaimo gyventojų nesilankė pas specialistą dvejus metus, o miestuose tokių – perpus mažiau. Priežastys – specialistų trūkumas, ilgos kelionės, finansinės kliūtys, o kartais – ir šeimos gydytojų nenoras siųsti pas specialistus. Medikai teigia, kad kai kuriuose rajonuose specialistai dirba tik kartą per mėnesį, o tai verčia pacientus laukti ar ieškoti pagalbos privačiai.
Pirminė sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje vis dar neveikia taip, kaip turėtų
Lietuvoje šeimos gydytojai dažnai tampa tarpininkais tarp paciento ir gydytojo specialisto, tačiau siuntimų sistema vis dar neveikia taip, kaip turėtų. Tarkime, žmogus jaučia galvos svaigimą – vietoje to, kad šeimos gydytojas pirmiausia atliktų pagrindinius tyrimus ar išsiaiškintų galimas priežastis (pvz., mažas kraujospūdis, stresas, miego trūkumas), pacientas reikalauja siuntimo pas neurologą[3].
Spaudžiamas pacientų, gydytojas dažnai pasiduoda, kad tik išvengtų konflikto ar skundų, ir išrašo siuntimą, nors tam nėra jokio pagrindo. Tokia praktika iškreipia medicinos logiką – vietoj problemos sprendimo jos priežastis perduodama kitam specialistui, net nepabandžius į ją įsigilinti.
Šios pasekmės labiausiai matomos ligoninėse ar klinikose, kuriose dirba gydytojai specialistai. Pavyzdžiui, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje neurologai per dieną priima keliolika pacientų, tačiau apie pusė jų atvyksta be aiškaus poreikio – kartais tik todėl, kad „skauda galvą“ arba „silpsta kojos“.
Specialistai vietoj sudėtingų atvejų sprendimo gaišta laiką vertindami simptomus, kuriuos galėjo išspręsti šeimos gydytojas. Tuo tarpu pacientai, kuriems tikrai reikia neurologinės pagalbos – po insulto, su judėjimo sutrikimais ar lėtinėmis ligomis – priversti laukti mėnesius. Tai ne tik neefektyvu, bet ir socialiai neteisinga.
Sprendimai yra žinomi, bet neįgyvendinami. Pirmiausia, siuntimų tvarka turi būti paremta aiškiais kriterijais: pavyzdžiui, prieš siunčiant pas kardiologą privalomi EKG ir kraujo tyrimai, o pas neurologą – išsamus šeimos gydytojo anamnezės įvertinimas.
Taip pat turėtų būti įvesta galimybė specialistui atmesti siuntimą, jei nėra indikacijų – pavyzdžiui, per e. sveikatą matant, kad pacientas neatliko būtinų tyrimų ar kad skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Tik taip galima sustabdyti švaistymą, apsaugoti specialistų laiką ir užtikrinti, kad tikrai sergantys žmonės pagalbą gautų laiku.
