Istorinės klajokliško gyvenimo ištakos sudomina ir modernų žmogų
Moderniame, šiuolaikiniame ir naujausiomis technologijomis aprūpintame pasaulyje klajokliškas gyvenimo būdas gali pasirodyti gana keistas ir daugeliui nesuprantamas pasirinkimas. Vadovaujantis gana įprastu ir visuomenėje suprantamu apibrėžimu, klajokliai gali būti laikomi asmenys, kurie nėra emociškai ar kitaip prisirišę bei įpareigoti vienos geografinės vietos. Paprastai tariant, tai žmonės, kurie nuolat juda – keliauja, atranda naujas kultūras, nėra varžomi ribų ir įsitikinimų, jie dar vadinami nomadais [1].
Galbūt dažnai žodis „klajoklis“ siejamas su tradiciniais vaizdiniais – senųjų laikų medžiotoju, uogų ir kitų gamtos gėrybių rinkėju ar genčių klajokliu, kuris nuolat kraustosi ieškodamas tinkamesnės ir derlingesnės žemės. Iš tiesų tai gana stereotipinis požiūris.
Nors tokie laikai jau seniai praeityje, klajokliškas gyvenimo būdas anaiptol nenugrimzdo į užmarštį ir šiandien atranda vis daugiau pritarėjų. Vieniems toks gyvenimas atrodo lyg amžinos atostogos, kitiems – išsivadavimas nuo gyvenimo sunkumų ir 8 valandų darbo dienos rutinos, dar kitiems – nesuprantama gyvenimo filosofija, kelianti daugybę klausimų.
Senaisiais laikais žmonės gyveno klajoklišką gyvenimą siekdami išgyventi. Jei anksčiau nomadizmas buvo vienintelė galimybė rasti tinkamą žemę ir palankias klimato sąlygas, šiandien klajokliai dažniau ieško ne ekonominės naudos, o savęs pažinimo, laisvės ir asmeninių svajonių išpildymo.
Šiuolaikinio klajoklio ištakos siejamos ir su europine feodaline visuomene. Tuo laikotarpiu žmonių judėjimas buvo retenybė, dauguma gimdavo ir mirdavo tame pačiame kaime, o kelionės dažniausiai buvo susijusios su kariniais žygiais ar piligrimyste.
Plintant prekybai ir silpnėjant tradiciniams amatams, kelionės tapo dažnesnės. Pirkliai nuolat judėjo, žmonės ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų, o kai kurie visam laikui likdavo kelyje, dirbdami laikinuosius darbus. Manoma, kad būtent tai tapo šiuolaikinio klajokliškumo pradžia.
Naujaisiais laikais klajoklišką gyvenimą paveikė ir politiniai veiksniai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Kirgizijoje atgijo nomadiška gyvenimo filosofija, kuri anksčiau buvo slopinama sovietinės kolonizacijos. Ekonominė krizė ir socialinė suirutė paskatino grįžti prie giminės ryšių, šeimos ūkių ir klajokliško gyvenimo būdo.
Šiandien vienas svarbiausių kirgizų klajoklių simbolių yra pilkos spalvos veltinio palapinė – jurta, vaizduojama net nacionalinėje vėliavoje, pabrėžiant nomadizmo svarbą šiuolaikinėje Kirgizijos tapatybėje [2].
Šiuolaikinės klajoklių bendruomenės nebesivaiko svajonių
Šiandien klajoklių bendruomenės mažėja, jas veikia globalizacija, modernėjimas ir visuomenės spaudimas. Vis dėlto viena didžiausių klajoklių grupių – romai – gyvena visame pasaulyje, o vien Europoje jų skaičiuojama daugiau nei 10 milijonų. Jie laikosi tradicijų, vertina šeimą, ankstyvas santuokas, nors kai kurios praktikos šiandien griežtai draudžiamos ir smerkiamos.
Didelė klajoklių gentis yra ir beduinai – jų populiacija viršija 21 milijoną. Jų gyvenimo būdas nuo seno siejamas su dykumų klimatu, o pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo gyvulininkystė ir prekyba.
Nors daugelis beduinų šiandien gyvena miestuose, jie stengiasi išsaugoti kultūrą. Tie, kurie lieka dykumoje, tęsia tūkstantmečius gyvuojančią tradiciją, o jų arabų kalbos dialektas laikomas vienu gryniausių.
Panaši pasaulėžiūra būdinga ir Kochi klajoklių genčiai Afganistane. Jų priskaičiuojama apie 2,4 milijono, o maždaug 1,5 milijono vis dar gyvena klajokliškai, užsiimdami gyvulininkyste ir prekyba [3].
Regioniniai neramumai sutrikdė tradicinius migracijos maršrutus, tačiau Kochi bendruomenė išlieka viena giliausias tradicijas turinčių klajoklių visuomenių.
Modernaus klajoklio pasaulėžiūra kinta
Šiandieninis klajoklis nebūtinai yra amatininkas ar ganytojas. Tai gali būti rašytojas, fotografas ar verslo vadovas. Technologijos tapo klajokliško gyvenimo sąjungininkėmis – nuotolinis darbas ir internetas suteikia galimybių gyventi nevaržomai.
Nuolatinis judėjimas formuoja žmogaus pasaulėžiūrą ir asmenybę. Vieni klajokliai turi „namus“, prie kurių grįžta, kiti gyvena nuolatiniame kelyje, ieškodami iššūkių ir naujų patirčių.
Vis dėlto ne visi tokį gyvenimą pasirenka ilgam. Pasikeitus aplinkybėms, šeimos situacijai ar vertybėms, dalis grįžta į stabilų gyvenimą. Tačiau yra ir tokių, kurie klajodami nugyvena visą gyvenimą, perduodami šias tradicijas vaikams.
Nors klajokliai vengia prisirišimo prie vietos, jie vertina žmogiškuosius ryšius. Kelionėse sutikti žmonės dažnai tampa artimais draugais, nepaisant atstumo ar laikinumo.
Kita vertus, svarbu suvokti ir sudėtingąją šio gyvenimo pusę. Finansinis neapibrėžtumas, nepastovios pajamos ir nežinomybė gali kelti stresą ir nerimą, ypač kai nuotolinis darbas galimas ne visose srityse [4].
Vis dėlto, atsakingai įvertinus galimybes ir poreikius, daugelis klajoklių nenustoja keliauti visą gyvenimą. Tai gyvenimo būdas, tinkantis ne kiekvienam, tačiau galintis pasiūlyti išskirtinių patirčių ir gilesnį pasaulio pažinimą.
Pirmą kartą publikuota 2022 spalio 12 – 20:09.
