Karščio banga mieste nesibaigia nusileidus saulei
Karštą vasaros dieną meteorologijos stotis gali rodyti 30 laipsnių, tačiau žmogaus patiriama temperatūra skirtingose tos pačios gatvės pusėse smarkiai skiriasi. Atviroje asfaltuotoje aikštėje saulė įkaitina dangą, pastatų sienas, automobilius ir suoliukus. Už kelių šimtų metrų esančiame medžių pavėsyje oras gali būti panašios temperatūros, tačiau kūnas gauna gerokai mažiau tiesioginės ir nuo paviršių sklindančios šilumos.
Tai vadinama miesto karščio salos efektu. Tankiai užstatytos teritorijos paprastai būna šiltesnės už aplinkines kaimo vietoves, nes jose daugiau tamsių ir vandeniui nelaidžių paviršių, mažiau augalijos, silpnesnis oro judėjimas ir daugiau žmogaus veiklos išskiriamos šilumos. Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras nurodo, kad miestų temperatūra gali būti vidutiniškai 4–6 laipsniais aukštesnė už aplinkinių teritorijų, o atskirais atvejais skirtumas gali siekti apie 10 laipsnių.
Šis skaičius nereiškia, kad kiekvienas miesto termometras nuolat rodys 10 laipsnių daugiau. Reikia atskirti paviršiaus temperatūrą, kuri matuojama palydovais, nuo oro temperatūros žmogaus kvėpavimo aukštyje. Juodas stogas ar asfaltas saulėje gali būti keliomis dešimtimis laipsnių karštesnis už orą, tačiau jo poveikis žmogui priklausys nuo pavėsio, vėjo, drėgmės ir aplinkinių pastatų.
Didžiausias miesto ir užmiesčio oro temperatūros skirtumas dažnai išryškėja vakare bei naktį. Laukai, miškai ir kiti augalija padengti paviršiai atvėsta greičiau, o dieną energiją kaupęs betonas, plytos ir asfaltas pradeda ją atiduoti aplinkai. Miesto gyventojas lieka šilumos saloje tuo metu, kai organizmui labiausiai reikia atsigauti po dienos kaitros.
Asfaltas sugeria energiją, o stiklas keičia jos kryptį
Tamsus asfaltas sugeria didelę dalį saulės spinduliuotės ir paverčia ją šiluma. Dieną įkaista gatvės, automobilių aikštelės, šaligatviai ir plokšti stogai, o vakare jų sukaupta energija grįžta į aplinką. Kuo didesnis ištisinės dangos plotas, tuo mažiau vietos lieka dirvožemiui, augalams ir vandeniui, kurie galėtų natūraliai vėsinti aplinką.
Betonas ir trinkelės taip pat nėra neutralūs. Jų poveikis priklauso nuo spalvos, šiluminės talpos, drėgmės ir konstrukcijos. Šviesesnis paviršius paprastai atspindi daugiau saulės spinduliuotės, tačiau per ryški danga gali sukelti akinimą ir nukreipti papildomą šilumą į pėsčiuosius ar pastatų langus. Todėl vien nudažyti gatvę baltai neužtenka – reikia įvertinti visą konkrečios vietos mikroklimatą.
Stiklinis fasadas pats savaime šilumos nekuria. Problema prasideda tada, kai dideli neapsaugoto stiklo plotai praleidžia saulės energiją į pastatą arba ją koncentruotai atspindi į gretimą erdvę. Ypač sudėtingos į rytus ir vakarus orientuotos stiklinės sienos, kurias sunkiau apsaugoti nuo žemai esančios ryto ir vakaro saulės.
Šiuolaikinis stiklas su tinkamomis dangomis, mažesniu saulės šilumos pralaidumu ir išorine apsauga gali veikti gerokai efektyviau. Tačiau net geras stiklo paketas neišsprendžia netinkamai suprojektuoto pastato problemos. Jei nėra išorinių žaliuzių, stogelių, natūralios ventiliacijos ir galimybės saugiai atvėsinti patalpas naktį, pastatas tampa priklausomas nuo mechaninio vėsinimo.
Oro kondicionierius sumažina temperatūrą patalpoje, bet šilumą išmeta į lauką. Per karščio bangą šimtai vienu metu veikiančių įrenginių papildomai šildo kiemus ir gatves, o elektros tinklas patiria didesnę apkrovą. Taip susidaro uždaras ciklas: karštesnis miestas didina vėsinimo poreikį, o intensyvesnis vėsinimas dalį šilumos grąžina miestui.
Naktinis karštis neleidžia organizmui atsigauti
Žmogaus kūnas vėsinasi prakaituodamas ir didindamas kraujo tekėjimą odos paviršiuje. Esant didelei drėgmei prakaitas garuoja lėčiau, todėl ta pati oro temperatūra tampa sunkiau pakeliama. Silpnas vėjas, tiesioginė saulė ir įkaitusių paviršių spinduliuojama šiluma šį krūvį dar padidina.
Karštis gali sukelti dehidrataciją, mėšlungį, silpnumą, galvos skausmą ir šilumos išsekimą. Sunkiausia būklė yra šilumos smūgis, kai sutrinka organizmo gebėjimas reguliuoti temperatūrą. Sumišimas, koordinacijos sutrikimas, traukuliai, sąmonės netekimas ir labai karšta oda yra požymiai, dėl kurių reikia nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą.
Karščio poveikis neapsiriboja tiesioginiu perkaitimu. Aukšta temperatūra didina širdies ir kraujagyslių sistemos apkrovą, gali pabloginti kvėpavimo, inkstų, diabeto bei psichikos sveikatos sutrikimų eigą. Per kaitrą taip pat gali pasikeisti kai kurių vaistų poveikis arba organizmo gebėjimas reguliuoti skysčių kiekį.
Ypač pavojingos šiltos naktys, kai temperatūra nenukrinta žemiau 20 laipsnių. Miegas tampa prastesnis, o širdis ir kraujotaka negauna pakankamo poilsio. Jei tokios naktys kartojasi, organizme kaupiasi kelių dienų šiluminis krūvis, todėl žmogaus būklė gali pablogėti net tada, kai dienos temperatūra nepasiekia rekordo.
„Copernicus“ ir Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenimis, 2025 m. 41 proc. Europos teritorijos patyrė daugiau negu įprasta dienų, kuriomis juntamoji temperatūra pasiekė bent stipraus karščio streso lygį. 2024 m. Europoje su karščiu siejamų mirčių skaičius vertinamas maždaug 62,8 tūkstančio. Tai statistinis perteklinio mirtingumo įvertis, todėl jo nereikėtų painioti su mirties liudijimuose tiesiogiai įrašytų šilumos smūgių skaičiumi.
Didžiausia rizika tenka žmonėms, kurie turi mažiausiai pasirinkimo
Karštis mieste pasiskirsto netolygiai. Viename rajone gali būti brandžių medžių, parkų, fontanų ir gerai izoliuotų namų, kitame – sandėliai, plačios automobilių aikštelės, nauji daugiabučiai be pavėsio ir kelios dekoratyvinės vejos. Todėl karščio grėsmė priklauso ir nuo žmogaus adreso.
Vyresni žmonės prasčiau jaučia troškulį ir lėčiau prisitaiko prie staigių temperatūros pokyčių. Pavojus taip pat didesnis kūdikiams, nėščiosioms, lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, judėjimo ar pažinimo sutrikimų turintiems asmenims. Rizikuoja statybininkai, kurjeriai, kelininkai, lauko prekybininkai ir visi, kurie negali pasirinkti vėsesnio darbo laiko.
Ypač pažeidžiami vieni gyvenantys žmonės ir viršutinių aukštų butų gyventojai. Neapšiltintas stogas, į pietus ar vakarus nukreipti langai, ventiliacijos trūkumas ir negalėjimas saugiai laikyti atidarytų langų naktį gali paversti būstą šilumos spąstais. Kondicionierius padeda tik tiems, kurie gali jį įsigyti ir apmokėti elektros sąskaitą.
Socialinė nelygybė atsispindi ir viešojoje erdvėje. Žmogus, turintis automobilį bei lankstų darbo grafiką, gali pasiekti vėsią patalpą ar išvykti iš miesto. Viešojo transporto laukiantis senjoras, lauke dirbantis žmogus ar benamis dažnai lieka ten, kur pavėsio nėra. Todėl miesto atsparumas karščiui negali būti matuojamas vien bendru parkų plotu – svarbu, kas ir per kiek laiko gali juos pasiekti.
Lietuvos miestų problema jau matoma planavimo dokumentuose
Lietuva nėra Pietų Europa, tačiau tai nereiškia, kad miestų perkaitimas čia nereikšmingas. Gyventojai ir pastatai ilgą laiką buvo pritaikyti prie vėsesnių vasarų, todėl staigi kaitra gali būti sunkiau pakeliama. Daugelyje senesnių daugiabučių nėra mechaninio vėsinimo, o naujuose kvartaluose medžiai dažnai dar per maži, kad sudarytų realų pavėsį.
Kauno miesto strateginiame plėtros plane pripažįstama, kad karštuoju laikotarpiu viešosiose erdvėse trūksta želdynų ir pavėsio, o nepakankamai apželdintose gatvėse formuojasi karščio salos. Dokumente taip pat pažymima, kad dėl karščio ir šešėlio trūkumo didėja pastatų bei automobilių vėsinimui naudojamos energijos kiekis.
Miestų viduje svarbus ir reljefas. Nemuno bei Neries slėniuose esančiose Kauno dalyse oro judėjimas gali būti silpnesnis negu atviresnėse aukštesnėse teritorijose. Vilniuje mikroklimatą taip pat skirtingai veikia Neries slėnis, tankus centrinės dalies užstatymas, dideli žalieji masyvai ir nauji stiklo bei betono kvartalai.
Karščio salų negalima patikimai nustatyti vien pagal vieną meteorologijos stotį. Reikia tankesnio jutiklių tinklo, palydovinių paviršiaus temperatūros žemėlapių ir duomenų apie gyventojų amžių, sveikatą bei būstų kokybę. Tik sujungus šią informaciją galima nustatyti gatves ir kvartalus, kuriuose pavėsio, geriamojo vandens ar vėsinimo vietų reikia pirmiausia.
Karštis taip pat blogina oro kokybę. Saulėtomis ir mažai vėjuotomis dienomis gali padidėti pažemio ozono koncentracija, o sausos gatvės ir transportas kelia kietąsias daleles. Žmogui, sergančiam astma ar širdies liga, vienu metu tenka ir temperatūros, ir oro taršos krūvis.
Brandūs medžiai suteikia daugiau negu dekoratyvinė veja
Medis vėsina miestą dviem pagrindiniais būdais. Laja užstoja tiesioginius saulės spindulius, todėl neįkaista asfaltas, sienos, automobiliai ir žmonės. Be to, per lapus garinamas vanduo naudoja dalį aplinkos šilumos ir mažina oro temperatūrą.
Europos miestų tyrimai rodo, kad žalioji infrastruktūra vidutiniškai gali sumažinti miesto temperatūrą maždaug 1 laipsniu, o atskirose vietose poveikis būna didesnis. Tačiau rezultatas priklauso nuo medžių rūšies, lajos tankumo, dirvožemio drėgmės, vėjo ir želdinių išdėstymo. Vienodas procentas medžių skirtinguose miestuose nesukuria vienodo vėsinimo.
Naujai pasodintas medelis dar nėra brandžios liepos ar ąžuolo pakaitalas. Jam reikia vietos šaknims, tinkamo dirvožemio, vandens ir kelių dešimtmečių augimo. Jei gatvė suremontuojama paliekant tik mažas uždaras duobes, medis gali išgyventi, tačiau neužauginti lajos, kuri realiai dengtų šaligatvį.
Veja taip pat nėra lygiavertė pavėsiui. Ji gali sugerti lietaus vandenį ir mažiau kaisti negu asfaltas, tačiau atviroje saulėje žmogaus nuo tiesioginės spinduliuotės neapsaugo. Viešosioms erdvėms reikia medžių lajų, stoginių, kolonadų, tentų ir kitų sprendimų, sudarančių vientisą šešėlio maršrutą.
Vandens elementai gali padėti, tačiau jų poveikis priklauso nuo vietos. Tekantis vanduo, rūko purkštuvai ir fontanai gali vėsinti nedidelę teritoriją, bet sausros metu jie konkuruoja dėl vandens išteklių, o drėgname ore papildoma drėgmė gali sumažinti prakaito garavimą. Todėl fontanas neturėtų tapti pakaitalu medžiams ir pavėsiui.
Atsparus miestas kuriamas dar prieš paskelbiant karščio pavojų
Trumpalaikė apsauga prasideda nuo perspėjimo sistemos. Gyventojams turi būti aišku, kada karštis pasieks pavojingą lygį, kur veikia viešos vėsinimosi vietos, geriamojo vandens punktai ir kas tikrins vienus gyvenančius pažeidžiamus žmones. Ligoninės, globos įstaigos, mokyklos ir darbdaviai turi turėti atskirus veiksmų planus.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja karščio ir sveikatos planuose sujungti meteorologinius perspėjimus, pažeidžiamų grupių apsaugą, sveikatos sistemos pasirengimą, patalpų vėsinimą ir mirtingumo bei susirgimų stebėseną. Europos aplinkos agentūros duomenimis, tokius planus turi 21 iš 38 vertintų Europos valstybių, o dar keturios juos rengia.
Ilgalaikės priemonės turi būti įrašytos į teritorijų planavimo ir statybos reikalavimus. Naujas kvartalas turėtų būti vertinamas pagal tai, kiek pavėsio jame bus po 5, 20 ir 40 metų, kokia dalis paviršiaus liks laidi vandeniui ir ar pastatai galės išlikti saugūs sutrikus elektros tiekimui. Energinė klasė dar nepasako, ar būstas neperkais vasarą.
Pastatuose svarbios išorinės žaliuzės, tinkamas langų ir sienų santykis, stogelių gylis, šviesesni stogai, natūralus naktinis vėdinimas ir gerai apšiltintos konstrukcijos. Išorinė apsauga nuo saulės paprastai veiksmingesnė už vidines užuolaidas, nes sustabdo spinduliuotę dar prieš jai patenkant į patalpą.
2024 m. įsigaliojęs Europos Sąjungos Gamtos atkūrimo reglamentas įpareigoja valstybes iki 2030 m. užtikrinti, kad nacionaliniu lygmeniu nemažėtų bendras miestų žaliųjų erdvių ir medžių lajų plotas. Po 2030 m. turės būti siekiama jų didėjimo. Tačiau bendras nacionalinis rodiklis savaime neapsaugos konkretaus kiemo, jeigu viename miesto pakraštyje pasodinti medžiai bus naudojami pateisinti jų praradimą tankiai gyvenamame rajone.
Miestų karštis nėra vien klimato ar architektūros problema. Tai sveikatos, socialinės apsaugos, energetikos ir teritorijų planavimo klausimas. Miestas gali turėti modernius pastatus ir sutvarkytas aikštes, tačiau jei žmogus per kaitrą negali nueiti iki stotelės nepatekęs į tiesioginę saulę, ši infrastruktūra nėra pritaikyta naujam klimatui.
Šaltiniai
„Copernicus“ klimato kaitos tarnyba ir Pasaulio meteorologijos organizacija. (2026). European State of the Climate 2025. https://climate.copernicus.eu/esotc/2025
Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras. (2026). Heatwaves. https://www.who.int/europe/health-topics/heatwaves
Europos aplinkos agentūra. (2024). The impacts of heat on health: surveillance and preparedness in Europe. https://www.eea.europa.eu/en/analysis/publications/the-impacts-of-heat-on-health
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir suprantamai paaiškina miesto karščio salos efektą, jo priežastis ir pasekmes, todėl jis yra vertingas ir aktualus lietuvių skaitytojams.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie miesto karščio salos efektą ir jo poveikį, remiasi patikimais šaltiniais, todėl atitinka etikos standartus.
Straipsnis yra aktualus ir savalaikis, nes nagrinėja miesto karščio salos efektą, kuris tampa vis svarbesnis dėl klimato kaitos ir urbanizacijos. Toks turinys yra reikšmingas Lietuvos auditorijai, ypač vasaros metu, kai karščiai gali kelti sveikatos grėsmes.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie miesto karščio salos efektą ir jo poveikį gyventojų sveikatai, todėl jis yra naudingas visuomenei. Jame analizuojamos urbanistinės problemos ir siūlomi sprendimai, kas prisideda prie konstruktyvios diskusijos.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie miesto karščio salos efektą ir jo poveikį, be emocinės manipuliacijos. Jame nėra nepagrįsto nerimo skatinimo, todėl jis yra psichologiškai saugus.
