K. Starmeris žada toliau lyderiauti partijai ir šaliai, nepaisant nepasitenkinimo iš rinkėjų
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris viešai atmeta vis garsiau sklandančias kalbas apie galimą pasitraukimą ar vidinį maištą. Po sudėtingų 2025 metų, smukusių reitingų ir augančio nepasitenkinimo pačioje Leiboristų partijoje jis tvirtina: valdžios nepaliks ir 2027-aisiais vis dar sėdės Dauningo gatvės 10-ajame name.
Tačiau skaičiai rodo visai kitą vaizdą nei premjero demonstruojamas pasitikėjimas. Naujausios „Ipsos“ apklausos duomenimis, tik apie 13–20 proc. britų palankiai vertina K. Starmerio darbą, o neigiamai jį vertina iki 60–79 proc. respondentų. Tai rodo vieną prasčiausių reitingų tarp Jungtinės Karalystės ministrų pirmininkų per pastaruosius kelis dešimtmečius.
Tuo pat metu politinėje erdvėje stiprėja alternatyvos tradicinei valdžiai. „Ipsos“ duomenys rodo, kad Nigelis Farage’as kaip galimas ministras pirmininkas jau lenkia Starmerį – 33 proc. rinkėjų rinktųsi Farage’ą, 30 proc. – Starmerį, o likusieji abejoja arba nepasitiki nei vienu. Dar prieš metus toks scenarijus atrodė mažai tikėtinas, tačiau šiandien jis atspindi gilėjantį nusivylimą Leiboristų pažadais.
Interviu BBC žurnalistei Laurai Kuenssberg K. Starmeris tvirtino, kad buvo išrinktas 2024 metais penkerių metų kadencijai ir ketina ją įvykdyti iki galo. Anot jo, kalbos apie lyderystės krizę yra perdėtos, o artėjantys rinkimai neturėtų būti vertinami kaip referendumas dėl jo vyriausybės.[1] Tačiau, panašu, kad jei 2026-ieji neatneš apčiuopiamo pagerėjimo gyventojų kasdienybėje, Starmerio problema gali tapti ne opozicijos kritika, o pačių rinkėjų kantrybės riba.
K. Starmeris kritikuoja vyriausybę ir skelbia, kad 2026-ieji bus lūžio metai
K. Starmeris priminė, kad ankstesnės konservatorių vyriausybės nuolatiniai lyderių ir ministrų pasikeitimai esą sukėlė politinį chaosą ir tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl rinkėjai nuo jų nusisuko. Ministras pirmininkas aiškiai leido suprasti, kad toks scenarijus neturi pasikartoti.
Jo teigimu, bet koks bandymas destabilizuoti valdžią iš vidaus būtų dovana politiniams oponentams ir silpnintų valstybės pozicijas tiek vidaus, tiek tarptautinėje arenoje. Vis dėlto šie žodžiai skamba ir kaip perspėjimas pačiai Leiboristų frakcijai, kurioje pastaraisiais mėnesiais netrūksta nepasitenkinimo dėl ekonominių sprendimų, strateginių krypties pokyčių ir pažadų, kurių rezultatai kol kas sunkiai juntami.[2]
Didžiausią dėmesį K. Starmeris ir toliau skiria pragyvenimo kainų krizei. Viešėdamas bendruomenės centre Berkšyre, jis kalbėjo apie žmonių nerimą dėl sąskaitų, augančių išlaidų ir kasdienio finansinio nesaugumo.
Pasak jo, 2026-ieji turėtų tapti metais, kai vyriausybės sprendimai pradės realiai jaustis gyventojų kišenėse. K. Starmeris žada mažesnes energijos sąnaudas, įšaldytas viešojo transporto kainas ir papildomas priemones, kurios, anot jo, padės šeimoms lengviau sudurti galą su galu.
Jis taip pat paskelbė apie trumpalaikes nuolaidas milijonams traukinių bilietų ir pabrėžė, kad prieinamas viešasis transportas esą svarbus ne tik gyventojams, bet ir smulkiajam verslui bei vietos bendruomenėms.
Opozicija kaltina: kainos kyla dėl pačios vyriausybės sprendimų
Tuo metu opozicija piešia gerokai niūresnį vaizdą ir atvirai kaltina K. Starmerio vyriausybę prisidėjus prie augančio pragyvenimo kainų spaudimo. Konservatorių lyderė Kemi Badenoch teigia, kad reali situacija šeimų biudžetuose blogėja ne dėl išorinių aplinkybių, o dėl sąmoningų valdžios sprendimų.
Pasak jos, didesni mokesčiai, pratęstas pajamų mokesčio ribų įšaldymas ir biudžeto politika faktiškai reiškia paslėptą mokesčių didinimą, kuris labiausiai smogia dirbantiems žmonėms. Anot Badenoch, tokia politika plečia valstybės pajamas, bet mažina gyventojų perkamąją galią, todėl kalbos apie kovą su pragyvenimo krize skamba vis mažiau įtikinamai.
Kritikai taip pat pabrėžia, kad valdžios retorika apie „posūkį į geresnę pusę“ kol kas nėra pagrįsta apčiuopiamais rezultatais. Realios pajamos spaudžiamos fiskalinėmis priemonėmis, sąskaitos nemažėja, o šeimų finansinis saugumas išlieka trapus.
Todėl nors K. Starmeris viešai demonstruoja pasitikėjimą ir kalba apie artėjantį lūžį, politinė realybė rodo priešingą kryptį: 2026-ieji jam gali tapti ne proveržio, o pasitikėjimo egzaminu. Jei žadėti pokyčiai nebus aiškiai juntami kasdienybėje, kalbos apie lyderystės krizę ir spaudimą iš pačios partijos vidaus gali sugrįžti dar garsesnės nei iki šiol.
