Europa siekia savo vietos naujose kosminėse varžybose dėl žmogaus kelionės į mėnulį
Planuojama, kad žmonės Mėnulyje vėl nusileis 2027 metais – pirmą kartą nuo 1972-ųjų. Šis sugrįžimas vyksta laikotarpiu, kai pasaulinė įtampa vis dažniau lyginama su Šaltojo karo laikais: stiprėja ginklavimasis, formuojasi nauji galios blokai, auga įtampa tarp Rytų ir Vakarų.
Kosmosas vėl tampa strateginės konkurencijos arena. Nusileidimas Mėnulyje šiandien vertinamas ne tik kaip mokslinis pasiekimas, bet ir kaip technologinės lyderystės bei geopolitinės galios demonstravimas. Nuolatinis buvimas Mėnulyje reiškia įtaką būsimoms kosmoso taisyklėms, išteklių naudojimo klausimams ir tarptautinio bendradarbiavimo formoms.[1]
Šiose varžybose dalyvauja ne tik JAV ir Europa, bet ir Rusija bei Kinija, kurios aktyviai vysto savas Mėnulio programas. Europos Sąjunga šiame kontekste vis dažniau matoma ne vien kaip JAV partnerė, bet ir kaip savarankiškas veikėjas kosmose.
NASA „Artemis“ programa Europai suteikia svarbų technologinį vaidmenį
Žmonių grįžimas į Mėnulį vykdomas pagal NASA vadovaujamą „Artemis“ programą. Jungtinės Valstijos yra pagrindinė šios iniciatyvos varomoji jėga, tačiau svarbų vaidmenį atlieka ir tarptautiniai partneriai, ypač Europos kosmoso agentūra (ESA).
Pirmasis pilotuojamas skrydis aplink Mėnulį – „Artemis 2“ – planuojamas 2026 metų pirmoje pusėje. Po metų „Artemis 3“ misijos metu astronautai turėtų nusileisti Mėnulio paviršiuje. Ilgalaikėje perspektyvoje programa taip pat numato Mėnulio orbitinę stotį „Gateway“.
Europa įsitraukusi ne tik politiškai, bet ir technologiškai. Vienas svarbiausių programos elementų – Europos aptarnavimo modulis „Orion“ erdvėlaiviui. Jį ESA kuria NASA užsakymu, o didžioji dalis modulių surenkama Vokietijoje. Šis modulis atsakingas už erdvėlaivio varomąją sistemą, energijos tiekimą ir gyvybės palaikymą.
ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris yra pareiškęs, kad pirmieji europiečiai, skrisiantys į Mėnulį, turėtų būti vokiečių, prancūzų ir italų piliečiai, o Vokietija šiame sąraše turėtų būti pirmoji.[2]
Vokietijos astronautai laikomi realiausiais kandidatais į Mėnulio misiją
Šiuo metu keturi Vokietijos astronautai siekia galimybės dalyvauti Mėnulio misijoje. Didžiausiais favoritais laikomi Alexanderis Gerstas ir Matthiasas Maureris – abu jau dirbo Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) ir priklauso aktyviai ESA astronautų grupei.
Atrankos kriterijai šiuo metu numato, kad kandidatai į Mėnulio misiją privalo turėti ankstesnės kosminės patirties. Dėl šios priežasties du kandidatai – biochemikė Amelie Schoenenwald ir pilotė Nicola Winter – kol kas neatitinka reikalavimų, nes dar nėra skridusios į kosmosą. Vis dėlto neatmetama galimybė, kad iki realios misijos datos jos taip pat įgis reikiamos patirties.
Alexanderis Gerstas viešai yra sakęs, kad galimybė skristi į Mėnulį jam atrodo visiškai reali. Jo teigimu, aktyvus dalyvavimas Mėnulio programoje leidžia išlikti technologijų priešakyje, ypač tokiose srityse kaip Žemės stebėjimas, klimato tyrimai ir Europos technologinis savarankiškumas.
Europos siekis – mažinti priklausomybę nuo JAV kosmose
Nors Europa glaudžiai bendradarbiauja su NASA, ji išlieka priklausoma nuo JAV daugelyje kosminių technologijų sričių. Todėl Europos Sąjunga deklaruoja tikslą stiprinti technologinį savarankiškumą.
Šią kryptį sustiprina rekordinis ESA biudžetas – 22,1 mlrd. eurų 2026–2028 metams. Vienas pagrindinių prioritetų – nepriklausoma Europos prieiga prie kosmoso. Vokietija, būdama stipriausia Europos ekonomika, siekia užimti lyderės poziciją.
Vokietijos mokslo ministrė Dorothee Bär kalba apie kosmoso programas „Pagaminta Vokietijoje“. Neatsitiktinai jos vadovaujama ministerija nuo naujos kadencijos pradžios oficialiai įtraukė žodį „kosmosas“ į savo pavadinimą.
Vokietija yra didžiausia ESA biudžeto rėmėja – jos indėlis siekia 5,1 mlrd. eurų. Pasak Bär, investicijos į kosmosą būtinos net ir esant ribotiems biudžetams, nes jos prisideda ne tik prie inovacijų, bet ir prie Europos saugumo bei suvereniteto.
Kitos pasaulio šalys taip pat ruošiasi Mėnulio lenktynėms
Rusija taip pat deklaruoja ambicingus planus kosmose. Valstybinė agentūra „Roskosmos“ ketina investuoti milijardus ir aktyviau įtraukti privačius investuotojus. Tarp planų – palydovinio interneto sistema, panaši į „Starlink“, kuri, pasak agentūros vadovo Dmitrijaus Bakanovo, galėtų startuoti 2027 metais.
Vis dėlto Rusijos galimybės naujose Mėnulio varžybose vertinamos skeptiškai. Dėl finansinių ir logistinių problemų tikimasi vėlavimų – misija „Luna-26“ jau atidėta iki 2028 metų.
Kinija laikoma kur kas dinamiškesne žaidėja. Ji sparčiai plečia savo kosmoso programą ir vis aiškiau pozicionuoja save kaip strateginę JAV konkurentę. Oficialus Pekino tikslas – pilotuojama Mėnulio misija iki 2030 metų, nors konkretūs terminai kol kas neatskleidžiami.
Simboliniai žingsniai link Mėnulio prasideda dar prieš astronautų skrydžius
Vokietijos kelias į Mėnulį gali prasidėti jau 2026 metais, nors ne su astronautu. Berlyne gyvenanti italų dizainerė Giulia Bona sukūrė talismaną, kuris gali skristi su „Artemis 2“ misija kaip vadinamasis nulinės gravitacijos indikatorius.
Tokie simboliniai objektai kosmose turi seną tradiciją – teigiama, kad Jurijus Gagarinas 1961 metais taip pat buvo pasiėmęs talismaną. G. Bona teigė, kad konkurse dalyvavo spontaniškai, o jos dizaino patekimas į finalą tapo netikėta sėkme.
ESA vadovas Josefas Aschbacheris lapkričio 27 dieną Bremene vykusioje ESA ministrų taryboje patvirtino, kad mainais už Europos techninį indėlį į „Artemis“ programą – „Orion“ modulį ir „Gateway“ stoties komponentus – Europa užsitikrino tris vietas Mėnulio misijose. Pirmoji iš jų, tikėtina, atiteks vokiečių astronautui, o vėlesniuose skrydžiuose dalyvaus Prancūzijos ir Italijos atstovai.
Šiuo metu realiausiais kandidatais į būsimą „Artemis 4“ vietą laikomi Alexanderis Gerstas ir Matthiasas Maureris – abu jau įrodė savo patirtį Tarptautinėje kosminėje stotyje ir lieka pagrindiniais Vokietijos pretendentais tapti pirmaisiais europiečiais Mėnulyje.
