„Walmart“ valdantys Waltonai rodo, kad XXI amžiuje laimi ne rinka, o paveldėtas mastas
Per pastaruosius metus turtingiausių pasaulio šeimų turtas išaugo daugiau nei 358 mlrd. JAV dolerių ir pasiekė beveik 2,9 trilijono ribą. Šie skaičiai, skelbiami „Bloomberg“, nėra atsitiktiniai – jie patvirtina seną ekonominę taisyklę, kad kapitalizme mastas dažnai svarbesnis už konkurenciją.
Ryškiausias pavyzdys – „Walmart“ įkūrėjo Samo Waltono paveldėtojai. Alice, Robas ir Jimas Waltonai pirmą kartą istorijoje perkopė pusės trilijono dolerių ribą – jų bendras turtas siekia 513,4 mlrd. dolerių.[1] Tokį augimą tiesiogiai lemia „Walmart“ rezultatai.
Bendrovė per praėjusius finansinius metus sugeneravo 681 mlrd. dolerių pajamų, o vien trečiąjį ketvirtį – beveik 170 mlrd. dolerių, gerokai viršydama analitikų lūkesčius. Tai automatiškai kelia akcijų kainą ir dar labiau stiprina šeimos finansinę padėtį. Waltonai kontroliuoja apie 44 proc. bendrovės akcijų – pakankamai, kad išlaikytų strateginę kontrolę, bet kartu išvengtų viešos atsakomybės, būdingos valstybės ar reguliuotojų prižiūrimoms struktūroms.
Šiandien „Walmart“ kas savaitę aptarnauja apie 270 mln. klientų visame pasaulyje. Tokia apimtis leidžia ne tik dominuoti rinkoje, bet ir diktuoti sąlygas tiekėjams, formuoti kainas bei vartojimo įpročius. Kritiškai žvelgiant, tai jau nebe klasikinis laisvos rinkos pavyzdys, o struktūrinė kapitalo koncentracija, kurią politinės sistemos Vakaruose linkusios laikyti „normalia“.
Nafta, valstybė ir šeima susilieja, kai kalbama apie Al Nahyan, Al Saud ir Al Thani
Jei JAV atveju kapitalo galia slepiasi už korporacijų, tai Arabijos pusiasalyje ji atvirai susijungia su valstybe. Abu Dabio Al Nahyan šeimos turtas vertinamas 335,9 mlrd. dolerių, tačiau reali jų įtaka gerokai viršija šį skaičių. Šeichas Mohamedas bin Zayedas Al Nahyanas vienu metu yra Abu Dabio emyras ir Jungtinių Arabų Emyratų prezidentas, o kiti šeimos nariai užima tiek strateginius valstybinius, tiek privačius postus.
Ypatingą vaidmenį atlieka šeichas Tahnoonas, nacionalinio saugumo patarėjas, kuris prižiūri asmeninius ir suverenius aktyvus, vertinamus apie 1,5 trilijono dolerių. Pastaraisiais metais jis agresyviai investuoja į dirbtinį intelektą ir strategines technologijas, taip užtikrindamas, kad šeimos įtaka neapsiribotų vien nafta. Ši riba tarp valstybės ir asmeninių interesų čia yra ne išimtis, o norma.
Panašus modelis galioja ir Saudo Arabijoje. Al Saud dinastijos turtas siekia apie 213,6 mlrd. dolerių, tačiau realūs skaičiai greičiausiai didesni, turint omenyje apie 15 tūkst. išplėstinės šeimos narių. Valstybinis fondas PIF, valdantis apie 1 trilijoną dolerių, tapo pagrindiniu režimo ekonominiu įrankiu, o sprendimai dėl investicijų dažnai priimami uždaruose valdžios sluoksniuose.
Kataro Al Thani šeima, valdanti šalį nuo XIX amžiaus, sukūrė 199,5 mlrd. dolerių vertės turtą, išnaudodama milžiniškus dujų telkinius. Šeimos nariai dominuoja politikoje ir ekonomikoje, o turtas išskaidytas tarp vietinių monopolijų ir prestižinių užsienio aktyvų – nuo Londono nekilnojamojo turto iki prabangių mados prekių ženklų. Tai klasikinis pavyzdys, kaip energetiniai resursai paverčiami ilgalaike geopolitine įtaka.
„Hermès“, BMW ir „Thomson Reuters“ atskleidžia europietiško elito dviveidiškumą
Europos turtingiausios šeimos formaliai veikia demokratinėse valstybėse, tačiau jų galios mechanizmai mažai kuo skiriasi nuo uždarų elitų kitur pasaulyje. Prancūzijos „Hermès“ šeima, valdanti vieną garsiausių prabangos prekių ženklų, sukaupė 184,5 mlrd. dolerių turtą. Birkin rankinės, kainuojančios šimtus tūkstančių dolerių, tapo nebe mados, o investiciniu instrumentu – simboliu ekonomikos, atitrūkusios nuo realių visuomenės poreikių.
Vokietijoje Quandt šeima, valdanti beveik pusę BMW akcijų, disponuoja 61,3 mlrd. dolerių turtu ir išlaiko lemiamą įtaką vienam svarbiausių Europos pramonės flagmanų. Šeimos istorija, įskaitant ryšius su nacistine Vokietija, jau seniai žinoma, tačiau tai netrukdo šiandien pristatyti BMW kaip modernios, „žalios“ ir socialiai atsakingos korporacijos.
Ne mažiau reikšminga yra Kanados Thomsonų šeima, per „Thomson Reuters“ valdanti didelę dalį pasaulinės finansinės ir teisinės informacijos srauto. 82,1 mlrd. dolerių vertės turtas suteikia ne tik ekonominę, bet ir diskursinę galią – galimybę formuoti, kas laikoma patikima informacija pasaulio rinkose. Tai ypač paradoksalu Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kur politinis elitas viešai kalba apie skaidrumą, lygybę ir „demokratines vertybes“, tačiau tyliai toleruoja paveldėtos galios koncentraciją.
Ilgalaikėje perspektyvoje šios tendencijos kelia esminį klausimą: ar Vakarų ekonomikos iš tiesų juda laisvos konkurencijos kryptimi, ar vis labiau primena uždarą klubą, kuriame vietos naujiems žaidėjams lieka vis mažiau. Jei dabartinis tempas nesikeis, 2,9 trilijono dolerių riba gali pasirodyti tik tarpinė stotelė kelyje į dar gilesnę globalios galios koncentraciją.
