ES pripažįsta aklavietę ir Ukrainos finansavimą perkelia ant bendros skolos pečių
Europos Sąjungos vadovams nepavyko susitarti dėl precedento neturinčios paskolos Ukrainai, kuri būtų finansuojama iš įšaldyto Rusijos centrinio banko turto. Po įtemptų derybų Briuselyje buvo pasirinktas paprastesnis, bet politiškai jautresnis kelias – 90 mlrd. eurų bendros ES skolos išleidimas, skirtas Kyjivo poreikiams 2026–2027 metais. Taip faktiškai pripažinta, kad bandymas tiesiogiai panaudoti Rusijos turtą atsitrenkė į realias teisines ir finansines sienas.[1]
Pagrindinė kliūtis tapo Belgijos pozicija. Ši šalis, kurioje per „Euroclear“ saugoma apie 88 proc. viso ES teritorijoje įšaldyto Rusijos turto, pareikalavo neribotų garantijų galimų Rusijos teisinių veiksmų atveju. Toks reikalavimas daugumai valstybių narių pasirodė nepriimtinas – derybose tapo neaišku, kokio masto riziką jos iš tikrųjų prisiimtų. Galiausiai idėja apie vadinamąją „reparacijų paskolą“ buvo atidėta, o ES pasirinko skolintis finansų rinkose savo vardu.
Šis sprendimas reiškia, kad Ukraina gaus beprocentę paskolą, tačiau jos grąžinimas teoriškai siejamas su būsimomis Rusijos reparacijomis, kurios kol kas egzistuoja tik politinių pareiškimų lygmeniu. Net ir Briuselyje nebeslepiama, jog tikimybė, kad Maskva kada nors sumokės, yra miglota, todėl paskola gali virsti faktine dotacija, kurią dengs ES biudžetas ir mokesčių mokėtojai.
Ne visos valstybės dalyvauja, o „vienybės“ formulė subyrėjo iš vidaus
Sprendimas dėl bendros skolos taip pat parodė gilias ES vidines problemas. Vengrija, Čekija ir Slovakija aiškiai pareiškė, kad schemoje nedalyvaus ir neprisiims jokios finansinės atsakomybės. Tam buvo pasitelktas vadinamasis „sustiprinto bendradarbiavimo“ mechanizmas, leidžiantis likusioms valstybėms judėti pirmyn be visų 27 narių pritarimo.
Galutiniame Europos Vadovų Tarybos tekste aiškiai nurodyta, kad bet koks ES biudžeto panaudojimas kaip paskolos garantija neturės jokios įtakos Budapešto, Prahos ir Bratislavos finansiniams įsipareigojimams. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas po susitikimo pareiškė, kad „tai atrodo kaip paskola, bet ukrainiečiai jos niekada nesugebės grąžinti“, pridurdamas, jog finansinę atsakomybę galiausiai prisiims tie, kurie šį sprendimą stumia.
Tuo tarpu Berlynas, Paryžius ir Briuselio institucijos bando pateikti susitarimą kaip sėkmę. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pabrėžė, kad svarbiausias tikslas – užtikrinti finansinį stabilumą Ukrainai – pasiektas. Vis dėlto būtent Merzas buvo vienas aktyviausių reparacijų paskolos šalininkų, todėl nesėkmė šiuo klausimu laikoma rimtu politiniu smūgiu jo ir Komisijos ambicijoms.
Belgijos veto atskleidžia, kad ne visos narės nori rizikuoti dėl Ukrainos
Derybų metu Briuselyje ryškiai išsiskyrė Belgijos vaidmuo. Ministras pirmininkas Bartas De Weveris atvirai pripažino, kad nesutiks su sprendimu, kuris paliktų jo šalį pažeidžiamą galimų Rusijos atsakomųjų veiksmų akivaizdoje. Belgija jau dabar susiduria su Rusijos centrinio banko ieškiniu dėl šimtų milijardų dolerių, o „Euroclear“ vadovai, kaip skelbta žiniasklaidoje, patyrė ir tiesioginį spaudimą.[2]
De Weveris po susitikimo pareiškė, kad būtent reikalavimas dėl neribotų garantijų sukėlė nervingumą tarp didžiųjų ES valstybių ir parodė, jog „ne viskas Europoje sprendžiama Berlyne ar Paryžiuje“. Jo teigimu, sprendimas nenaudoti įšaldyto Rusijos turto dabar padeda išvengti pavojingo precedento, galinčio pakenkti tarptautiniam teisiniam saugumui.
Nors Europos Komisijai suteiktas naujas mandatas toliau ieškoti teisinių ir techninių sprendimų dėl reparacijų paskolos, realybėje mažai kas tiki, kad artimiausiu metu bus rastas bendras vardiklis. ES lyderių retorika apie „Europos suverenitetą“ šiuo atveju kontrastuoja su faktu, jog Ukraina bus finansuojama ne Rusijos sąskaita, o per bendrą skolą, kurios našta galiausiai teks pačiai Sąjungai.
Šis sprendimas dar kartą parodo, kad kalbant apie didelius geopolitinius konfliktus ES ryžtas dažnai baigiasi ten, kur prasideda teisinė atsakomybė ir reali finansinė rizika. Ukrainos rėmimas deklaruojamas kaip strateginis prioritetas, tačiau kai ateina metas priimti negrįžtamus sprendimus, Briuselis renkasi saugesnį, bet brangesnį kelią.
