Lenkija atvirai grįžta prie priešpėstinių minų kaip strateginio sienų gynybos instrumento
Lenkija pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų oficialiai patvirtino ketinimus atnaujinti priešpėstinių minų gamybą ir dislokavimą palei rytinę valstybės sieną. Šis sprendimas siejamas su Varšuvos sprendimu trauktis iš Otavos konvencijos, kuri riboja tokių ginklų naudojimą, gamybą ir perdavimą.
Toks žingsnis rodo ne tik karinį, bet ir politinį posūkį – Lenkija aiškiai signalizuoja, kad tarptautiniai susitarimai nebegali būti svarbesni už nacionalinį saugumą. Lenkijos gynybos viceministras Pawelas Zalewskis „Reuters“ sakė, jog šaliai reikia „didelių kiekių kuo greičiau“, o planuojamos minos būtų integruotos į vadinamąją „Rytų skydo“ programą.[1]
Ši programa skirta sustiprinti sienas su Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi – regionais, kurie Varšuvoje vertinami kaip potencialūs nestabilumo šaltiniai. Pasak viceministro, tikimasi, kad gamyba galėtų prasidėti jau kitais metais, kai bus galutinai užbaigtas pasitraukimo iš konvencijos procesas.
Valstybinė bendrovė „Belma“, jau tiekdama kitas minas Lenkijos kariuomenei, skaičiuoja, kad vien vidaus poreikis gali siekti 5–6 milijonus įvairių tipų minų. Įmonės vadovas Jaroslawas Zakrzewskis neatmetė ir eksporto galimybės, įskaitant Ukrainą bei kitas NATO valstybes, besiribojančias su Rusija.
Vis dėlto pabrėžiama, kad pirmiausia bus tenkinami nacionaliniai poreikiai, o tai dar kartą parodo, jog saugumo klausimai regione vis dažniau sprendžiami pagal „pirmiausia – sau“ principą.
Estija stato betoninę gynybos liniją, kuri labiau primena XX amžių nei Briuselio strategijas
Tuo pat metu Estija pradėjo realius fizinės gynybos darbus palei sieną su Rusija, pradėdama statyti pirmuosius iš planuojamų iki 600 betoninių bunkerių. Pirmieji penki jau statomi Setomaa regione šalies pietryčiuose, o iki artimiausių mėnesių pabaigos planuojama turėti 28 parengtus objektus. Pagal Estijos Gynybos investicijų centro duomenis, šie bunkeriai suprojektuoti taip, kad atlaikytų tiesioginį 152 mm artilerijos sviedinio smūgį – būtent tokį, koks plačiai naudojamas Rusijos kariuomenėje.[2]
Estijos delegacijos NATO vadovas Raimondas Kaljulaidas britų laikraščiui „The Telegraph“ teigė, kad šie statiniai yra „vienas iš Baltijos valstybių ryžto ginti savo laisvę ir suverenitetą pavyzdžių“. Jis taip pat atvirai kritikavo dalį Europos lyderių, kurie, jo žodžiais, „supranta grėsmę, bet elgiasi kaip triušiai prieš automobilio žibintus – negalintys veikti, o tik kalbėti“.
Iki 2027 metų Estija planuoja užbaigti visą gynybos liniją, kuri apims ne tik bunkerius, bet ir 40 kilometrų prieštankinių griovių, minų laukus, spygliuotą vielą bei vadinamuosius „drakono dantis“ – masyvias betonines piramides, skirtas stabdyti šarvuotą techniką. Ši infrastruktūra papildoma dronų aptikimo sistemomis, radarais ir oro gynybos elementais, sudarant daugiasluoksnę gynybos schemą.
Baltijos šalys rūpinasi savo gynyba, kai ES saugumo pažadai atrodo nepakankami
Estijos veiksmai nėra izoliuoti – jie įgyvendinami platesnio Baltijos gynybos plano kontekste. 2024 metų pradžioje Estijos, Latvijos ir Lietuvos gynybos ministrai patvirtino bendrą koncepciją „Baltijos gynybos linija“, kuri siekia sustiprinti NATO rytinį flangą ne deklaracijomis, o fizinėmis kliūtimis. Šis požiūris iš esmės prieštarauja ilgą laiką dominavusiai Vakarų Europos saugumo filosofijai, kurioje prioritetas teiktas diplomatijai, o ne įtvirtinimams.
Pastarųjų metų incidentai tik sustiprino tokį mąstymą. Rusijos pasieniečių trumpalaikiai įsiveržimai, navigacinių bojų pašalinimas Narvos upėje, ginkluotų asmenų pasirodymas pasienio ruožuose ir naujausias atvejis, kai Rusijos pasieniečiai trumpam išsilaipino Estijos teritorijoje, Taline vertinami kaip nuoseklūs spaudimo testai. Vidaus reikalų ministras Igoris Taro pripažino, kad ne visada įmanoma aiškiai įvardyti provokacijos pobūdį, tačiau pats faktas, jog tokie incidentai kartojasi, skatina ruoštis blogiausiam scenarijui.
Šiame kontekste Baltijos ir Lenkijos sprendimai atrodo ne kaip eskalacija, o kaip grįžimas prie seniai pamirštos, bet regione vis dar aktualios logikos: kai geopolitinė realybė ima viršų prieš tarptautinių forumų kalbą, valstybės ima remtis tuo, ką gali kontroliuoti pačios – betonu, plienu ir aiškiai apibrėžtomis gynybos linijomis.
