Atnaujinta JAV saugumo strategija siekia riboti globalius įsipareigojimus ir grąžinti prioritetą nacionaliniams interesams
Naujoji JAV nacionalinio saugumo strategija aiškiai formuluoja JAV siekį sumažinti perteklinius tarptautinius įsipareigojimus ir sutelkti dėmesį į vidinius pajėgumus, ekonominę galią bei ribotą, interesais grįstą įsitraukimą tarptautinėje arenoje. Dokumente teigiama, kad po Šaltojo karo Vašingtonas „išsiplėtė iki pasaulinės hegemonijos projekto“, o JAV elitas, remiantis strategijos tekstu, „pervertino amerikiečių pasirengimą nuolat finansuoti globalius įsipareigojimus“.
Ši nuostata reiškia aiškų JAV prioritetų perskirstymą – mažiau dėmesio tolimoms kampanijoms ir didesnė atsakomybė perkeliama sąjungininkams. Strategijoje pabrėžiama, kad JAV saugumo architektūra negali būti paremta idėja, jog Vašingtonas „kaip Atlasas laiko visą pasaulio tvarką“. Šalys, pasak dokumento, privalo pačios investuoti į savo regioninį saugumą. Todėl JAV kalba apie „atsakomybės nusimetimo“ modelį – atsakomybės perkėlimą regionams, o ne tik apie tradicinį „atsakomybės pasidalinimą“.
Ši koncepcija reikšminga Europos saugumui: Vašingtonas aiškiai signalizuoja, kad žemynas turi pats padidinti gynybos finansavimą ir imtis strateginės atsakomybės už savo saugumo architektūrą. Dokumente teigiama, kad NATO sąjungininkams nustatytas naujas įpareigojimas – 5 proc. BVP gynybai, vadinamas Hagos įsipareigojimu. Tai gerokai viršija standartinius du procentus.
Europos sąjungininkai tampa strateginiais partneriais tik tuo atveju, jei yra pasirengę prisiimti didesnę dalį praktinės gynybos naštos, o JAV vaidmuo vis dažniau apibrėžiamas kaip koordinatoriaus, o ne pagrindinio vykdytojo.
JAV įvardija Europą kaip regioną, kuriame būtina strateginė stabilizacija ir politinis atsinaujinimas
Strategijoje Europos padėtis apibūdinama ne tik per karinį ar ekonominį pajėgumą, bet ir per gilesnes visuomenines bei politines tendencijas. Dokumente sakoma, kad žemynas susiduria su „civilizacinės savivokos“ krize, kuri, JAV požiūriu, turi tiesioginį poveikį Aljanso ateičiai. Pabrėžiamos kelios esminės problemos:
- mažėjantis demografinis potencialas ir „krintantys gimstamumo rodikliai“;
- politiniai konfliktai ir cenzūra, kur „opozicijai taikomi ribojimai“;
- migracijos politika, kuri, strategijos tekstu, „transformuoja žemyną ir kelia vidaus įtampas“;
- ekonominis nuosmukis, nes Europos dalis pasaulio ekonomikoje sumažėjo nuo 25 proc. 1990 m. iki 14 proc. šiandien.
Šie veiksniai, JAV akimis, lemia ne tik Europos gebėjimą būti patikimu partneriu, bet ir pačios Europos geopolitinę stabilumo trajektoriją. Strategijoje teigiama, kad „jei dabartinės tendencijos nebus pakeistos, dalis Europos valstybių gali tapti strategiškai nepajėgios“.
Strategija taip pat atkreipia dėmesį į paradoksą: Rusijos invazija paskatino Europos priklausomybę nuo Kinijos – Vokietijos pramonė perkeliama į Kiniją, naudojant rusiškas žaliavas, kurių nebegalima importuoti tiesiogiai. Šioje situacijoje JAV mato grėsmę ilgalaikiam transatlantiniam balanso palaikymui.
Strategija švelnina toną Rusijos atžvilgiu
Naujojoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje Rusijos klausimas pateikiamas esmingai kitaip nei per pastaruosius tris dešimtmečius. Dokumente nebevartojama formuluotė, kuri Maskvą įvardytų kaip grėsmę ar strateginį priešininką, o akcentuojama būtinybė „atkuri strateginį stabilumą“ su Kremliumi. Ši retorika žymi JAV atsitraukimą nuo ankstesnės politikos, kurioje Rusija buvo laikoma pagrindine Europos saugumo rizika.
Strategijoje taip pat kritikuojamos Europos politinės ir institucinės reakcijos į Rusijos agresiją, teigiant, kad būtent „Europos blokavimas“ esą trukdo Vašingtonui pasiekti greitą karo užbaigimo sprendimą Ukrainoje. Toks požiūris netiesiogiai prilygina ES atsargumą JAV politikos trukdžiui ir atveria erdvę interpretacijoms, jog Vašingtonas pasirengęs spausti Kyjivą deryboms Maskvai palankesnėmis sąlygomis.
NATO plėtra pirmą kartą oficialiame JAV dokumente pavadinama rizika, kurią reikia valdyti, o ne priemone saugumui stiprinti ir Maskva šią nuostatą sutiko entuziastingai. Tai atitinka ilgametį Rusijos siekį sustabdyti Aljanso artėjimą prie jos sienų. Be to, dokumente numatytas „Europos politinių trajektorijų koregavimas iš vidaus“ — tai formuluotė, kuri gali būti interpretuojama kaip JAV ketinimas daryti įtaką Europos politinėms jėgoms, ypač toms, kurios palankiai žiūri į dialogą su Maskva arba kritikuoja ES sankcijų politiką.
Strategijoje minima ir tai, kad kai kurios Europos šalys, dėl demografinių ir ekonominių veiksnių, gali nebepajėgti būti patikimomis NATO narėmis, o tai atveria galimybę Rusijai siekti įtakos būtent ten, kur gynybinis potencialas silpniausias. Šis visapusiškas tonacijos pokytis — Maskvos nebelaikymas priešu, NATO plėtros kvestionavimas, kritika ES reakcijoms ir užuominos apie Europos politinės krypties keitimą — ženklina platesnį JAV strateginį perorientavimą, kurio poveikis gali būti lemiamas tiek Ukrainos karo eigai, tiek Europos saugumo architektūrai ilgalaikėje perspektyvoje.
Europa raginama tapti stipresne, savarankiškesne ir mažiau priklausoma nuo Vašingtono
Dokumente aiškiai nurodoma, kad tik stipri, ekonomiškai atsigavusi ir strategiškai savarankiška Europa gali išlikti patikimu partneriu. JAV įvardija kelias kryptis, kuriomis Europa turėtų judėti, kad išlaikytų savo geopolitinę įtaką ir sustiprintų saugumą.
Svarbiausi prioritetai:
- „atkuriant strateginį stabilumą su Rusija“;
- „įgalinant Europą veikti kaip suverenių, suderintų valstybių bloką“;
- „užkirsti kelią NATO tęstinei plėtrai kaip automatiškam procesui“;
- „užtikrinant sąžiningas prekybos sąlygas JAV įmonėms ir darbuotojams“;
- „stiprinant Vidurio ir Rytų Europos šalių gynybą ir ekonominį ryšį su JAV“;
- „skatinant Europą kovoti su pramonine pernelyg didele Kinijos pasiūla, technologijų vagystėmis ir kibernetinėmis grėsmėmis“.
Ši kryptis liudija, kad Europa, JAV požiūriu, turi atgauti „civilizacinį pasitikėjimą“. Tai nereiškia ideologinio spaudimo, tačiau reiškia, kad JAV mato tvirtas nacionalines Europos valstybes kaip stabilumo pagrindą, o ne vien transnacionalines institucijas.
JAV griežtina geopolitinę poziciją Azijoje ir keičia požiūrį į Afriką
Strategija pabrėžia, kad Indijos–Ramiojo vandenyno regionas yra XXI a. ekonominis ir geopolitinis branduolys. JAV daug dėmesio skiria:
- prekybos disbalansui su Kinija mažinti;
- tiekimo grandinių apsaugai;
- technologiniam pranašumui AI, kvantinės komputacijos ir autonominių sistemų srityse;
- gynybinei sąveikai su Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Indija;
- Taivano atgrasymui ir Pirmosios salų grandinės stabilumui.
Tai reiškia, kad Vašingtonas natūraliai perkelia savo strateginį dėmesį į Aziją, o Europa tampa mažiau prioritetiniu regionu nei anksčiau. Atitinkamai, Europa turi pati užtikrinti savo teritorinį saugumą ilgalaikėje perspektyvoje. Tokioje situacijoje Europos saugumo architektūra privalo prisitaikyti, nes JAV kariniai ir diplomatiniai pajėgumai bus dalinami tarp dviejų regionų – o tai neišvengiamai keičia jėgų balansą.
JAV nacionalinio saugumo strategijoje Afrika pristatoma kaip regionas, kuriame Vašingtonas ketina atsisakyti tradicinio pagalbos modelio ir pereiti prie komercinių, abipusiai naudingų santykių. Dokumente pabrėžiama, kad ankstesnė politika buvo pernelyg orientuota į „liberalios ideologijos sklaidą“, o dabar JAV sieks partnerystės su „pajėgiomis ir patikimomis“ valstybėmis, kurios atveria rinkas amerikietiškoms technologijoms, energetikai ir investicijoms. Strategija akcentuoja Afrikos gamtinių išteklių, ypač kritinių mineralų, svarbą JAV ekonominei ir technologinei konkurencijai.
Kartu Afrika apibūdinama kaip regionas, kur JAV nori išlaikyti ribotą, bet tikslingą politinį vaidmenį: tarpininkauti konfliktuose, užkirsti kelią islamistų grupuočių stiprėjimui ir mažinti Rusijos bei Kinijos įtaką. Dokumente aiškiai išdėstytas poslinkis nuo humanitarinės pagalbos prie investicijų, branduolinės ir dujų energetikos projektų, infrastruktūros plėtros bei prekybos santykių stiprinimo – siekiant, kad žemynas taptų alternatyva Kinijos ekonominei dominavimui.
Vidurio Rytai JAV strategijoje tampa investicijų ir stabilumo regionu, o ne nuolatinio karinio buvimo zona
Strategija teigia, kad JAV kariuomenės naštą šiame regione mažina du veiksniai:
- JAV grįžo į energetinį savarankiškumą;
- Izraelis ir arabų šalys perėmė didesnę atsakomybę už regioninį stabilumą.
Dokumente teigiama, kad Iranas smarkiai susilpnintas po „Operation Midnight Hammer“, o JAV mato regioną kaip galimybių zoną – ne tik energijai, bet ir branduolinei energetikai, dirbtiniam intelektui, gynybos technologijoms.
Tai mažina spaudimą Europai dalyvauti Vidurio Rytų operacijose, bet didina atsakomybę už kontinento saugumą, nes JAV išlaisvintos pajėgos bus naudojamos Azijai. JAV nurodo, kad Europa turi imtis aktyvesnio vaidmens globalios konkurencijos srityse. Dokumente pažymima, kad Europa turi:
- atverti rinkas JAV technologijoms;
- sustiprinti eksportų kontrolę;
- dalyvauti kovojant su Kinijos perteklinėmis pramonės kapacitijomis;
- įsitraukti į kritinių mineralų gavybos projektus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje;
- skaidrinti kibernetinio saugumo politiką;
- didinti pramoninį pajėgumą gynybos sektoriuje.
Šios kryptys, JAV požiūriu, būtinos norint išvengti Europos ekonominės priklausomybės nuo Kinijos arba Rusijos.
Rusija teigia, kad dokumentas atitinka jos ilgalaikį geopolitinį požiūrį
Maskva naująją JAV nacionalinio saugumo strategiją sutiko pozityviai. Kremliaus atstovas D. Peskovas pareiškė, kad pokyčiai „daugiausia atitinka mūsų viziją“ ir gali sudaryti sąlygas „konstruktyviam bendram darbui ieškant taikaus sprendimo Ukrainoje“. Jis pabrėžė, kad dokumentas nevadina Rusijos prieše ir iš esmės nutolsta nuo ankstesnių JAV administracijų formuluočių.
Pasak jo, prezidentas D. Trumpas yra „stiprus“ ir pajėgus kardinaliai pakeisti Amerikos užsienio politikos kryptį. Šis retas Rusijos pritarimas oficialiam JAV strateginiam dokumentui išryškina esminį santykių toną: Maskva vertina strategijos nuosaikesnę retoriką Rusijos atžvilgiu ir jos akcentuojamą atsiribojimą nuo ilgalaikių JAV įsipareigojimų Europoje.
Vis dėlto D. Peskovas pridūrė, kad „vadinamasis giluminis valstybės aparatas“ gali veikti kitaip nei prezidento pozicija, todėl galutinės išvados dar laukiamos.
Europos Sąjungoje dokumentas sutiktas su nerimu ir skeptiškai vertinant jo toną
Europos sostinėse strategija sukėlė didelį nerimą dėl dviejų aspektų: itin aštraus tono Europos atžvilgiu ir švelnesnės retorikos Rusijos klausimu. Keli aukšto rango pareigūnai teigė, kad dokumente pateikiama kritika Europai – ypač apie „civilizacinį sunykimą“, „cenzūrą“ ir „prigimtinės tapatybės praradimą“ – primena naratyvus, kuriuos naudoja Rusija.
Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Wadephulas pabrėžė transatlantinio bendradarbiavimo svarbą, tačiau aiškiai pasakė, kad „laisvės žodžio ar mūsų visuomenių organizavimo klausimai“ neturėtų būti JAV strategijos dalis, bent jau kalbant apie Vokietiją. Tai buvo užuomina į dokumento kritiką ES vidaus politikai.
Lenkijos ministras pirmininkas D. Tuskas, tiesiogiai kreipdamasis į „amerikiečių draugus“, priminė, kad „Europa yra jūsų artimiausia sąjungininkė, o ne jūsų problema“ ir akcentavo bendrus grėsmių šaltinius. Tai vienas ryškiausių signalų, kad Rytų Europos šalys susirūpinusios JAV retorikos pokyčiais.
Buvęs Švedijos premjeras C. Bildtas pareiškė, kad dokumentas „atsiduria dešinėje“, pabrėždamas, jog strategija remia politines jėgas, kurias dalis Europos institucijų vertina kaip radikalias.
Europos Parlamento atstovė V. Hayer apibūdino strategiją kaip „nepriimtiną ir pavojingą“, ypač dėl jos teiginių apie migraciją, tapatybę ir demokratines normas. ES pareigūnai įspėja, kad toks dokumento tonas gali susilpninti JAV ir Europos bendradarbiavimą, ypač karo Ukrainoje kontekste.
Kai kurie analitikai, reaguodami į retoriką apie „Vakarų tapatybės atstatymą“ ir „patriotinių partijų įtakos augimą“, pažymėjo, kad tokia kalba turi aiškių paralelių su Rusijos naratyvais apie „dekadentinę Europą“. Toks vertinimas sustiprina ES politinę alergiją diskursui, menkinančiam Europos institucijas ir jų demokratinius mechanizmus.
NATO sąjungininkai nerimauja dėl JAV įsipareigojimų ilgalaikio stabilumo
Dokumentas kelia klausimą, ar visos Europos šalys išliks patikimais NATO nariais, ir pabrėžia JAV tikslą „nutraukti suvokimą, kad NATO yra nuolat besiplečiantis aljansas“. Toks tonas sukėlė nerimą šalyse, kurios susiduria su Rusijos grėsme ir remiasi JAV saugumo garantijomis. Dokumentas pabrėžia, kad kelios Europos šalys gali nebepajėgti išlaikyti kariuomenių ir ekonomikos, kurios užtikrintų patikimą indėlį į kolektyvinę gynybą.
Todėl akcentuojama būtinybė, kad Europa „stovėtų ant savo kojų“, o NATO būtų grindžiamas realiu pajėgumu, o ne tik politiniais įsipareigojimais. JAV pozicija aiški: sąjungininkai turi ne tik teoriškai dalyvauti Aljanse, bet ir investuoti į gynybą kaip į prioritetinę nacionalinę funkciją.
Tai reiškia, kad Vašingtonas nebenori matyti NATO plėtros kaip savaime suprantamo geopolitinės tvarkos elemento. Šis teiginys iš karto buvo interpretuotas kaip signalas, kad JAV gali nebepalaikyti automatinės narystės perspektyvos šalims, kurios anksčiau buvo laikomos „natūraliais kandidatais“ — pirmiausia Ukrainai ir Gruzijai. Tai kelia nerimą valstybėms prie Rusijos sienos, nes tokia pozicija keičia įprastą transatlantinės politikos kryptį.
Kelios NATO valstybės, dalyvaujančios taikos derybose Ukrainoje, baiminasi, kad švelnesnis JAV požiūris į Rusiją gali pakeisti galios balansą derybose ir susilpninti spaudimą Kremliui. Vašingtono akcentas į „strateginės pusiausvyros atkūrimą su Rusija“ vertinamas kaip potencialus atotrūkis nuo Europos politikos.
JAV vidaus politikoje dokumentas išprovokavo stiprų Demokratų pasipriešinimą
Kritika dokumentui JAV viduje buvo itin aštri. Kongreso narys J. Crow pareiškė, kad strategija yra „katastrofiška Amerikos pozicijai pasaulyje“, nes gali susilpninti sąjungas ir sumažinti JAV įtaką. Kitas Kongreso narys G. Meeks teigė, kad dokumentas „atsisako dešimtmečių vertybėmis grįsto JAV lyderystės modelio“.
Šios reakcijos rodo aiškų politinį susipriešinimą JAV viduje dėl to, kaip turi atrodyti Amerikos vaidmuo pasaulyje: ar orientuotas į vertybines sąjungas, ar griežtai į nacionalinius interesus.
Nors Baltijos šalys oficialiai dar nepareiškė vieningos pozicijos, regiono analitikai pažymi, kad dokumento tonas kelia papildomą įtampą. Didžiausi susirūpinimai susiję su trimis elementais:
- JAV atsitraukimu nuo aktyvios NATO lyderystės,
- švelnesne retorika Rusijos klausimu,
- kritika Europos politinėms sistemoms.
Tai gali sustiprinti nuogąstavimus dėl JAV ilgalaikio įsipareigojimo kolektyvinei gynybai.
