Melinda Gates tvirtina, kad JAV politika neatsispindi visuomenės sudėties
Milijardieriaus, aktyvisto, filantropo, ir pasaulio gelbėtojo Billo Gates buvusi žmona Melinda French Gates šiemet ėmėsi viešai akcentuoti tai, ką vadina „nepriimtina“ moterų ir mažumų reprezentacijos stoka JAV valdžios institucijose. Kalbėdama apie valstijų parlamentus, iš kurių išauga federaliniai politikai, ji teigė: „Aš tikiu, kad mums reikia kur kas daugiau moterų ir kur kas daugiau ispanakalbių žmonių mūsų valstijų parlamentuose, kad šie parlamentai, iš kurių vėliau formuojamas Kongresas, atrodytų taip, kaip atrodo mūsų visuomenė. Ten mes turime nukeliauti.“ [1]
Panaši žinutė nuskambėjo ne viename interviu, kur ji sako: „Kai mūsų valdžia atrodo taip, kaip mes atrodome kaip visuomenė, ji atstovauja mums ir priima įstatymus bei politiką, kuria tikime. O mes dar tikrai ne ten.“ Melinda Gates remiasi konkrečiais pavyzdžiais, pavyzdžiui, faktu, kad JAV gyvena 16 mln. juodaodžių moterų, bet Senate nėra nė vienos juodaodės senatorės. „Tai yra neatleidžiama,“ – teigia ji.
M. Gates argumentuoja, kad moterys esą valdo „daugiau bendradarbiaudamos“, o įstatymų leidyba, kurios pagrindu formuojamos nacionalinės politikos kryptys, yra pernelyg nutolusi nuo realios demografinės JAV sudėties. Kritikai pastebi, kad toks požiūris skamba paprastai, bet kelia klausimų: ar didesnis tapatybinis atstovavimas savaime lemia geresnę politiką, ir kas sprendžia, kokia socialinė grupė yra „nepakankamai atstovaujama“?
Aktyvistė remia politinės sistemos „perdarymą“, tačiau jos sprendimai kelia klausimų dėl verslo įtakos demokratijai
Pasak M. French Gates, pagrindinė problema nėra vien kandidatų trūkumas, bet „sugedusi sistema“, į kurią moterys esą siunčiamos be realaus šanso veikti. Ji sako: „Turime nustoti siųsti moteris į sugedusią sistemą ir turime pakeisti sistemą.“ Vienas iš tokių „barjerų“, jos teigimu, yra vaikų priežiūros kaštai, todėl Pivotal Ventures remia organizaciją Vote Mama, siekiančią, kad kandidatės galėtų kampanijų lėšomis padengti vaikų priežiūrą. Ši iniciatyva jau įsitvirtino 26 valstijose.
Kartu M. Gates pripažįsta, kad jos fondas finansuoja ir liberalius, ir konservatyvius veikėjus, o asmeniškai ji remia tik tuos, kurie, kaip pati sako, „atstovauja mano vertybes“. Ši formuluotė kelia natūralų klausimą, ypač poliarizuotai auditorijai: ar tokio masto filantropija nėra vienos ideologinės krypties rėmimas privačiais pinigais?
Ji teigia, kad jos tikslas – „visos ekosistemos“ pertvarka, nuo tyrimų iki vietos lygmens organizacijų, tačiau kritikai pažymi, kad kai itin turtingi asmenys finansuoja politines organizacijas, tai vis tiek iškreipia konkurencines sąlygas rinkimuose. Visgi pati M. Gates tokias pastabas atremia primindama vertybinę nuostatą: „Tiems, kam daug duota, iš jų daug ir tikimasi.“
Nors ji vengia tiesioginių komentarų apie kitus technologijų milijardierius, ji atvirai teigia, kad kai kurie stambaus kapitalo atstovai susitelkia ne į filantropiją, bet į politinę įtaką, ir kad „daugelis žmonių vis kartoja ‘aš prie to prieisiu’, o paskui pasidaro per vėlu“. Ši kritika paleidžiama atsargiai, bet aiškiai – ji byloja apie konkurencinę įtampą tarp skirtingų turtingųjų sluoksnių vizijų, kaip turėtų atrodyti JAV politika.
M. Gates kalba apie spartesnius pokyčius politikoje, tačiau jos optimizmas ne visiems suprantamas
M. Gates tiki, kad lygesnis moterų ir vyrų atstovavimas politikoje pasiekiamas greičiau, nei mano dauguma. Ji sako, kad dar per jos gyvenimą tai turėtų atsirasti politikoje, o jos dukrų kartai tai bus matoma daug dažniau. Tai gana optimistiška prognozė, ypač turint galvoje vis labiau susiskaldžiusią politinę aplinką JAV ir faktą, kad daliai rinkėjų tapatybe grįsti politiniai argumentai atrodo kaip visuomenės skaldymas, o ne stiprinimas. Vis dėlto M. Gates pabrėžia, kad atstovavimas yra būtinas.
Tokios idėjos patrauklios progresyvesnei auditorijai, tačiau skeptiškai nusiteikusiems rinkėjams jos kelia klausimų: kiek prasminga politiką grįsti tapatybėmis ir kur yra riba tarp atstovavimo ir dirbtinai formuojamos įvairovės. Nors M. Gates save vadina centristė, daug jos teiginių dera su kairiąja darbotvarke, ypač kalbant apie įvairovės ir lygybės programas. Ji pati pripažįsta, kad kai kurios iniciatyvos „galbūt nuėjo per toli visuomenės akyse“, tačiau mano, kad jų atsisakymas padarytų žalos švietimo ir įdarbinimo sistemoms.
Todėl išlieka klausimas, kurį kelia kritiškesni stebėtojai: ar M. Gates iniciatyvos yra bandymas sujungti politines stovyklas, ar vis dėlto jos rodo, kad itin turtingi filantropai vis aktyviau daro įtaką sričiai, kuri anksčiau priklausė politinėms institucijoms? Nors ji kalba apie „vilties taškus“ ir būtinybę palaikyti tuos, kurie „daro gerus darbus“, jos siūlomas kelias visuomenę skiria — vieni jį mato kaip reikalingą pokytį, kiti kaip dar vieną spaudimą keisti sistemą iš viršaus, neatsižvelgiant į rinkėjų nuomonę.
