ES svarsto sušvelninti saugiklius finansinei praktikai, kuri prisidėjo ir prie 2008 m. krizės
Europos Sąjungos sostinės artėja prie susitarimo, kuriuo būtų atlaisvinti saugikliai praktikai, vadinamai sekuritizacija – būtent tai finansų inžinerijai, kuri prieš beveik du dešimtmečius tapo vienu ryškiausių 2008 m. krizės katalizatorių. POLITICO kalbinti derybų dalyviai teigė, kad ES Tarybos iždo pareigūnai jau preliminariai pritarė siūlymui sumažinti grynųjų pinigų sumą, kurią finansų įmonės turi laikyti investuodamos į perparduodamus skolos paketus[1].
Likę tik keli techniniai punktai, bet Taryba ruošiasi paskelbti bendrą poziciją, leidžiančią pradėti galutines derybas su Europos Parlamentu kitąmet. Sekuritizacijos esmė – bankai perpakuoja skolas ir jas parduoda investuotojams, taip išimdami rizikingus aktyvus iš savo balansų ir atlaisvindami daugiau vietos naujoms paskoloms.
Po krizės Europos sekuritizacijos rinka praktiškai žlugo, o griežti saugikliai neleido jai atsigauti taip, kaip tai nutiko Jungtinėse Valstijose. Nepaisant to, Europos Komisija šiemet pasiūlė sušvelninti taisykles, o ES vyriausybės, panašu, yra pasirengusios šiam žingsniui pritarti – nors Europos Centrinis Bankas jau įspėjo nepersistengti.
Diskusijų centre – kapitalo saugikliai, kuriuos ES šalys nori mažinti iki prieškrizinio lygio ar net dar labiau
Vienas esminių pokyčių, dėl kurių jau sutarta, vadinamas „rizikos svorio minimumu“ – tai formulė, kuri lemia, kiek kapitalo bankas privalo laikyti, kai investuoja į skolos paketus. Prieš 2008 m. krizę šis minimumas buvo 7 proc. Po krizės ES jį padidino iki 10–15 proc., priklausomai nuo investicijos rizikingumo.
Komisijos birželį pristatytas projektas numatė lanksčią sistemą, tačiau grindys negalėtų kristi žemiau 5 proc. Saugesniems produktams. Dabar valstybės susitarė dėl 6 proc. lygio. Vis dėlto kelių šalių grupė, vadovaujama Prancūzijos, spaudė rizikos minimumą sumažinti iki 2–3 proc. – tai būtų mažiau nei prieš krizę buvę 7 proc., bet šis pasiūlymas galiausiai nebuvo palaikytas.
Europos Centrinis Bankas pateikė atvirą kritiką dėl Komisijos plano. ECB teigė esantis „skeptiškas“ dėl lanksčių grindų, nes tai gali leisti rizikos svoriams nukristi „gerokai žemiau 7 % ribos, galiojusios iki pasaulinės finansų krizės“. ECB rekomenduoja ne mažinti, o priešingai – grįžti prie fiksuoto 7 proc. lygio, siekiant išvengti situacijos, kai bankai pradeda mažinti kapitalo atsargas dėl pernelyg švelnių reguliacinių paskatų.
Visa tai vyksta fone, kuriame ES politikai dažnai deklaruoja siekį stiprinti finansinį stabilumą, tačiau realūs sprendimai rodo priešingą kryptį – didėjantį spaudimą atlaisvinti taisykles tam, kad bankai galėtų agresyviau skolinti ir naudoti sudėtingus finansinius produktus.
Naujų ES mokėjimų taisyklių griežtinimas kontrastuoja su rizikingu sprendimu: disbalansas kelia rimtų abejonių
Paradoksaliai tuo pačiu metu, kai ES svarsto švelninti kapitalo reikalavimus sektoriuje, kuris kadaise prisidėjo prie globalios finansinės griūties, Europos Parlamentas ir Taryba susitarė dėl naujos mokėjimų reguliavimo sistemos (PSR ir PSD3), kuri reikšmingai griežtina reikalavimus finansų įstaigoms patiriant sukčiavimo atvejus. Pagal naujas taisykles mokėjimo paslaugų teikėjai bus atsakingi už klientams padarytus nuostolius, jei jie nepanaudojo pakankamų anti-sukčiavimo priemonių, o įtartini mokėjimai turės būti stabdomi dar prieš juos įvykdant[2].
Numatyta ir aiškesnė atsakomybė interneto platformoms – jei jos nepašalina sukčiavimo turinio, bus įpareigotos kompensuoti nuostolius. Kitaip tariant, mažiems ir vidutiniams paslaugų teikėjams kontrolė ir prievolės didėja, o didiesiems bankams sekuritizacijos srityje saugikliai švelninami.
Nors naujos mokėjimų taisyklės akcentuoja saugumą, aiškumą ir vartotojų apsaugą, jos neišsprendžia fundamentalaus prieštaravimo – kodėl ES, turėdama skaudžią 2008 m. krizės patirtį, renkasi kryptį, kuri realiai atveria kelią rizikos sugrįžimui į finansų sistemą. Tai atrodo kaip klasikinis Briuselio sprendimas: griežtinti reguliavimą ten, kur tai lengviausia, ir atlaisvinti taisykles ten, kur pasekmės gali būti rimčiausios.
Kol Europos Parlamentas ruošiasi pristatyti savo poziciją pavasarį, o galutinės derybos prasidės vėliau, akivaizdu, kad klausimas nėra tik techninis. Tai testas, ar ES yra pasirengusi mokytis iš krizės, ar vėl kartoja tuos pačius sprendimus, kurie kadaise kainavo brangiai tiek bankams, tiek visuomenėms.
