ES ieško būdų finansuoti Ukrainą, net jei šalys ir nepritaria
Europos Sąjunga dar kartą skuba susitarti, kaip panaudoti įšaldytus Rusijos valstybinius aktyvus Ukrainos finansavimui. Po Vašingtono pristatyto taikos plano, kurį daugelis europiečių vertina kaip palankų Maskvai, Briuselis siekia parodyti „veiksmų vienybę“. Vis dėlto tai dar vienas bandymas perstumti atsakomybę nuo JAV ant Europos pečių.
Praėjusį mėnesį ES lyderiai jau nesugebėjo susitarti dėl plano suteikti Kyjivui 140 mlrd. eurų „reparacijų paskolos“ iš įšaldytų Rusijos centrinio banko lėšų. Didžiausią kliūtį sudarė Belgija, kur saugoma apie 185 mlrd. eurų šių aktyvų. Šalis baiminasi, kad teismai gali įpareigoti „Euroclear“ grąžinti pinigus Maskvai arba kompensuoti nuostolius. Belgijos premjeras Bartas De Weveris pareiškė, kad nesutiks, kol rizika nebus pasidalyta visoje ES[1].
Nepaisant šių argumentų, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen toliau kartoja, kad tai „vienintelis realus kelias“ padėti Ukrainai. „Negaliu įsivaizduoti scenarijaus, kuriame Europos mokesčių mokėtojai vieni padengtų sąskaitą“, – sakė ji Europos Parlamente. Tokie pareiškimai skamba raminančiai, bet nepašalina fakto, kad būtent mokesčių mokėtojai galiausiai prisiims visą politinę ir finansinę riziką.
Belgijos baimės atspindi platesnį Europos nuovargį dėl karo finansavimo
Belgijos atsargumas nėra vien teisinis klausimas – tai signalas, kad parama Ukrainai vis sunkiau pateisinama. Nuo 2022 m. ES jau skyrė dešimtis milijardų eurų karinei ir ekonominei pagalbai, kai tuo metu pačios Europos ekonomikos stagnuoja, o biudžetai braška dėl infliacijos ir energetikos kainų.
Briuselis dabar siūlo naudoti ne savo pinigus, o „svetimus“ – įšaldytus Rusijos aktyvus. Tačiau tokia schema kelia rimtų klausimų dėl teisinio stabilumo. Jei ES imsis disponuoti svetimos valstybės turtu, precedentą galės pasinaudoti bet kas – ir prieš pačią Europą. Belgijos vyriausybė pagrįstai perspėja, kad bet kokie Rusijos ieškiniai prieš „Euroclear“ gali kainuoti milijardus ir sugriauti pasitikėjimą Europos finansų sistema[2].
Net ir tie, kurie formaliai remia Ukrainą, privačiai pripažįsta, kad visuomenės nuotaikos keičiasi. Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos rinkėjai vis dažniau klausia, kodėl ES turi finansuoti karo šalį, kai pačioje Europoje trūksta lėšų pensijoms, infrastruktūrai ar gynybai.
Briuselio planai primena desperaciją, o ne strategiją
Tiek von der Leyen, tiek ES diplomatijos vadovė Kaja Kallas viešai spaudžia Belgiją „nevilkinti proceso“, nors daugelis ekspertų pripažįsta, kad teisinis pagrindas tokiam sprendimui silpnas. Pagal dabartinį režimą įšaldyti Rusijos aktyvai turi būti periodiškai pratęsiami vienbalsiai kas šešis mėnesius – o tai reiškia, kad bet kuri šalis, pavyzdžiui, Vengrija, gali vetuoti ir automatiškai atlaisvinti šias lėšas Maskvai.
Kol Briuselis kuria vis naujas schemas, Vašingtonas juda savo keliu. JAV siūlomas planas numato 100 mlrd. dolerių investicijų į Ukrainos atstatymą, iš kurių pusė pelno atitektų amerikiečiams. Europa, kaip įprasta, turėtų „prisidėti“ – šįkart be aiškių garantijų ir neturėdama kontrolės.
Vis daugiau ES sostinių tyliai pripažįsta, kad ši parama tampa nebe solidarumo, o priklausomybės simboliu. Kai kurie pareigūnai privačiai sako, jog užuot išradinėjus „reparacijų paskolas“, geriau būtų pripažinti, kad karas pasiekė aklavietę, o sprendimas – diplomatijoje, ne naujose skolose.
