Piliečių skepticizmą lemia ne apatija, o nuovargis nuo „dalyvavimo be rezultatų“
Pastaraisiais metais pasitikėjimas valdžios institucijomis Lietuvoje vis mažėja. Apklausos rodo, kad nemaža dalis piliečių nebetiki galintys paveikti sprendimus, o jų dalyvavimas viešose diskusijose dažnai baigiasi nusivylimu.
Žmonės sako jaučiantys, kad valdžia „klausosi, bet negirdi“, o dalyvavimas konsultacijose ar apklausose atrodo tik formalus. Šis pasitikėjimo deficitas daro tiesioginę įtaką pilietiniam aktyvumui, mažina rinkimų dalyvavimą ir trukdo plėtotis atvirai demokratijai.
Tai – ne vien emocinis nusivylimas, o struktūrinė problema, kuri paliečia visuomenės santykį su valstybe.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad visuomenės pasyvumą daugiausia lemia ne abejingumas, o nuovargis. Daug žmonių per pastaruosius metus buvo įtraukti į įvairius dialogo projektus, viešus svarstymus, apklausas, tačiau dažnai nematė, kad jų pastabos ką nors pakeistų.
Sociologai pažymi, kad ši patirtis yra pavojinga demokratijai: „Kai grįžtamojo ryšio nėra, pilietinė energija išsisklaido. Žmonės ima manyti, kad dalyvavimas reikalingas tik statistikai.“ Pasak jų, nepasitikėjimą dar labiau stiprina institucinis atstumas – valdžia suvokiama kaip biurokratinis aparatas, o ne kaip bendruomenės dalis.
Be to, informacinio pertekliaus sąlygomis daugelis žmonių tiesiog pavargsta nuo politikos. Jie jaučiasi priblokšti nuolatinių pažadų, reformų, įstatymų projektų, kurie keičiasi taip greitai, kad jų reikšmė tampa nebeaiški. Tokiose sąlygose įsitvirtina jausmas, kad piliečio balsas nieko nereiškia, o įsitraukimas – tik laiko švaistymas.
Nepasitikėjimas valdžia virsta politiniu pasyvumu, kuris silpnina demokratiją
Politikos analitikai pastebi, kad pasitikėjimo deficitas tiesiogiai susijęs su pilietinio dalyvavimo lygiu. Kuo mažiau žmonės tiki, kad valdžia yra jų pačių atstovė, tuo labiau jie pasitraukia į stebėtojų poziciją. Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad politika – tai jų, o ne mūsų reikalas.
Šis atsiribojimas ypač matomas tarp jaunimo ir regionų gyventojų. Jauni žmonės linkę aktyviai reikštis socialiniuose tinkluose, tačiau realiose sprendimų platformose jų dalyvavimas menkas. Regionuose situaciją lemia ir tai, kad vietos valdžia dažnai laikoma vienintele matoma institucija, todėl pasitikėjimas čia didesnis – žmonės tiesiogiai mato rezultatus. Nacionaliniu lygmeniu sprendimai atrodo tolimi, anonimiški ir beasmeniai.
Ekspertai pabrėžia, kad toks atsiribojimas turi ilgalaikių pasekmių: jis mažina politinę kultūrą, silpnina socialinį pasitikėjimą ir galiausiai skatina demokratinį nuovargį – būseną, kai visuomenė formaliai išlieka laisva, bet faktiškai pasyvi.
Pasitikėjimas gali būti atkurtas tik per tikrą įtraukimą ir matomus rezultatus
Pasak ekspertų, valdžios institucijos pasitikėjimo neatkurs vien pažadais ar kampanijomis. Žmonės turi matyti realų grįžtamąjį ryšį – kad jų pasiūlymai išgirstami, o sprendimai paaiškinami. Šią kryptį atspindi ir naujos iniciatyvos, tokios kaip „Piliečių dialogas“, kurių esmė – ne apklausti, o išgirsti[1].
Vyriausybės kanceliarijos atstovai pripažįsta, kad didžiausias iššūkis – pereiti nuo simbolinio klausymo prie veiksmų. Grįžtamasis ryšys turi būti ne formalus, o realus – tai reiškia, kad žmonių įžvalgos turi atsispindėti planuose, o sprendimų motyvai būti vieši.
Sociologai sako, kad pasitikėjimas atsiranda tada, kai institucijos nebijo paaiškinti savo sprendimų. Kai žmogus mato logiką, net ir nepopuliarus sprendimas tampa priimtinas. Skaidrumas nėra tik dokumentų publikavimas, tai gebėjimas kalbėtis.
Tylėjimas visuomenėje nebūtinai reiškia apatiją. Dalis žmonių renkasi veikti ten, kur jų pastangos matomos iš karto – savanoriaudami, dalyvaudami vietos projektuose ar padėdami kaimynams. Toks mažos apimties įsitraukimas gali tapti pagrindu platesniam pasitikėjimo atsigavimui. Kai žmogus mato, kad jo veiksmai turi prasmę, jis pamažu ima tikėti, kad ją turi ir valstybė.
