Lenkijos gynybos ministerija siekia sustiprinti šalies atsparumą ir pasirengimą
Lenkija šį mėnesį pradeda naują visuotinio savanoriško karinio pasirengimo programą „Visada pasiruošęs“, kuri, pasak šalies gynybos ministro Vladyslavo Kosiniako-Kamyszo, bus „didžiausias gynybos pasiruošims Lenkijos istorijoje“. Ši iniciatyva yra dalis platesnio plano iki 2026 metų pabaigos apmokyti 400 tūkstančių žmonių, įtraukiant visus piliečius – nuo moksleivių iki senjorų[1].
Pasak ministro, „gyvename pavojingiausiais laikais nuo Antrojo pasaulinio karo. Už mūsų sienų vyksta karas, Baltijos jūroje fiksuojami diversijos atvejai, o kovos tęsiasi ir kibernetinėje erdvėje. Turime būti pasiruošę bet kokiam scenarijui“. Jis priminė, kad Ukrainos žmones 2022 metais karas užklupo nepasiruošusius, todėl dabar Lenkijos piliečiai turi išmokti veikti krizės sąlygomis.
Programa numato bazinius saugumo, išgyvenimo, pirmosios pagalbos ir kibernetinės higienos mokymus. Jie bus vykdomi savaitgaliais, kuo arčiau žmonių gyvenamosios vietos. Pasak kariuomenės vado generolo Vieslavo Kukulos, programos tikslas yra „stiprinti piliečių atsparumą ir bendruomenių gebėjimą reaguoti į krizę, didinti parengtį ir kariuomenės rezervų pajėgumą“.
Lenkija siekia atgrasymo efekto ir visuomenės įsitraukimo
Lenkija, turinti 530 kilometrų sieną su Ukraina, nuo karo pradžios smarkiai padidino gynybos išlaidas. Šalis dabar gynybai skiria didesnę dalį savo bendrojo vidaus produkto nei bet kuris kitas NATO narys, o pagal karinius pajėgumus tapo trečia pagal dydį Aljanso kariuomene. Kitais metais gynybos biudžetas pasieks rekordinį 4,8 proc. nuo BVP.
Generolas V. Kukula pabrėžė, kad mokymai nėra prilyginami karinei tarnybai ir nesibaigia priesaika ar įtrauktimi į rezervą, tačiau jų pagrindinis tikslas yra „sukurti atgrasymo potencialą“. „Norime pasiekti situaciją, kurioje joks sveikai mąstantis žmogus nesiryžtų pulti Lenkijos, žinodamas, kokį pasirengimo lygį turime“, – sakė jis.
Gynybos viceministras Čezaris Tomčykas teigė, kad iki šių metų pabaigos planuojama apmokyti 100 tūkstančių žmonių, o įmonės bus skatinamos siųsti savo darbuotojus į bendrus mokymus. Premjeras Donaldas Tuskas dar kovą paskelbė, kad iki 2027 metų Lenkija galėtų pasiekti 100 tūkstančių savanorių per metus apmokymo pajėgumą. Pasak V. Kosiniako-Kamyszo, „tokio masto piliečių įtraukimo į gynybos sistemą nėra jokioje kitoje NATO šalyje“.
Visuomenės požiūris į gynybą ir kariuomenės pasitikėjimo iššūkiai išlieka: lenkai neslepai ir skepticizmo
Nors valdžia didina karinius pajėgumus, visuomenės nuotaikos dėl dalyvavimo gynyboje išlieka prieštaringos. Po kelių rezonansinių incidentų, įskaitant Rusijos dronų įsiskverbimą į Lenkijos oro erdvę 2025 metų rugsėjį, apklausos rodo, kad tik 44,8 proc. lenkų pasiruošę savanoriškai ginti šalį karo atveju. Tuo tarpu 49,1 proc. teigė to nedarysiantys, o 6,1 proc. neapsisprendė[2].
Vyrai gynybai nusiteikę labiau nei moterys – pasiryžimą išreiškė 54 proc. vyrų ir trečdalis moterų. Tuo tarpu jauniausioje 18–29 metų grupėje net 69 proc. teigė nesiryžtų stoti į šalies gynybą.
Psichologas, profesorius Adamas Tarnovskis iš Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto pabrėžė, kad šie rezultatai nėra tokie pesimistiški, kaip gali atrodyti: „Nors pasirengusiųjų dalyvauti gynyboje dalis siekia tik ketvirtadalį visuomenės, iš tokio skaičiaus galima suformuoti visai pajėgią kariuomenę.“
Vis dėlto, pasak jo, problema slypi pasitikėjime kariuomene. „Tik pusė lenkų tiki, kad kariuomenė sugebėtų apginti šalį. Tad atsisakymas jungtis prie jos neretai reiškia abejonę jos veiksmingumu“, – aiškino profesorius. Apklausos rodo, kad tik 41 proc. gyventojų tiki kariuomenės gebėjimu apginti šalį, o beveik pusė (48 proc.) tuo abejoja.
A. Tarnovskis priminė, kad ir prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paplitęs stiprus pacifizmas. „Žmonės keičiasi, bet giliai viduje išlieka tie patys. Kai ateina metas, tie, kurie gali, padeda, o kiti rūpinasi savo kasdieniais reikalais – ir tai taip pat yra svarbu“, – sakė jis.
Lenkijos sprendimas plačiai įtraukti piliečius į karinio pasirengimo sistemą atspindi šalies siekį išsaugoti suverenitetą, stiprinti savarankišką gynybos pajėgumą ir mažinti priklausomybę nuo išorinių veiksnių, kartu ugdant visuomenės atsakomybę už savo valstybės saugumą.
