Milžiniški pažadai: trilijonai klimato finansavimui ir vis didesnės skylės biudžetuose
Jungtinės Tautos pristatė naują planą, pagal kurį iki 2035 metų šalys turėtų sutarti dėl 1,3 trilijono JAV dolerių per metus skyrimo kovai su klimato kaita. Šis pasiūlymas nuskambėjo antrajame Pasauliniame socialinės plėtros viršūnių susitikime Dohoje, kur JT vadovas António Guterresas šį projektą pavadino „skiepų doze“ pasaulio vystymuisi.
Pagal planą, iš minėtos sumos dalis būtų skirta besivystančioms šalims – jos turėtų gauti finansinę pagalbą, technologijas ir vadinamąją „klimato teisingumo“ kompensaciją už žalą, kurią esą sukėlė turtingesnių valstybių pramoninė veikla.
Be to, iki šių metų pabaigos siūloma padvigubinti išlaidas prisitaikymui prie klimato kaitos – iki 40 mlrd. dolerių, o dar daugiau lėšų nukreipti vadinamajam „Nuostolių ir žalos fondui“.[1]
Vis dėlto, tokie pasiūlymai kelia klausimų net tarp kai kurių Vakarų politikų: ar šimtai milijardų dolerių iš tiesų pasieks tuos, kuriems jie skirti, ar vėl atsidurs biurokratinių struktūrų rankose?
Šalys nuolat įsipareigoja, bet daugiau pažadų nei rezultatų
JT Aplinkos programos ataskaita „Adaptation Gap Report 2025“ rodo, kad finansavimo poreikis klimato projektams besivystančiose šalyse jau dabar siekia apie 310 mlrd. dolerių per metus, o kai kurie vertinimai kalba net apie 520 mlrd.. Tai maždaug dvylika kartų daugiau, nei šiuo metu realiai skiriama.
Nepaisant įspūdingų skaičių, daugelis šalių iki šiol nepasiekė ankstesnių įsipareigojimų. Pagal Glazgo susitarimą iki 2025 metų turėjo būti padvigubintas finansavimas, tačiau, kaip pripažįsta pati JT, to padaryti nepavyks.
JT generalinis sekretorius A. Guterresas tvirtina, kad „adaptacija nėra kaina, tai – gyvybės linija“, tačiau skeptikai primena, kad klimato fondų lėšos dažnai virsta ne naujais projektais, o naujomis institucijomis, konsultacijomis ir konferencijomis.
Didesni pažadai – didesnė priklausomybė
Kritikai atkreipia dėmesį, kad daugelis vadinamųjų „žaliųjų finansavimo planų“ ne tik reikalauja milžiniškų sumų, bet ir skatina naują priklausomybę nuo tarptautinių kreditų. Net JT ataskaitoje pripažįstama, kad tokios sumos „negali dar labiau įklampinti pažeidžiamų šalių į skolas“.[2]
Siūloma, kad dalis lėšų būtų suteikiama kaip dotacijos arba per vadinamąją „minkštąją“ paskolų sistemą, tačiau realybėje tai reikštų dar didesnę finansinę kontrolę iš tarptautinių institucijų pusės.
Ekonomikos analitikai sako, kad pasaulinės „žaliosios“ ambicijos tampa vis sunkiau finansuojamos, ypač tuo metu, kai daugelis šalių kovoja su recesijos grėsme, skolos našta ir infliacija.
„Kai kalbame apie trilijonus kovai su klimato kaita, reikia klausti ne tik, ar tai padės planetai, bet ir kam tai iš tiesų naudinga“, – sako vienas Europos energetikos ekspertas.
