Lenkijos premjeras siunčia žinią Briuseliui: pirmenybę reikia teikti piliečių saugumui, o ne biurokratiniams principams
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas sukėlė politinį ažiotažą visoje Europoje, pareiškęs, kad šalys gali pradėti trauktis iš Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK), jeigu nepavyks susitarti dėl jos reformos. „Jeigu 46 konvencijos signatarai nesugeba pasiekti susitarimo dėl reformų, logiškas sprendimas yra tiesiog iš jos pasitraukti“, – sakė D. Tuskas interviu laikraščiui The Sunday Times.
Jis pabrėžė, kad migracija šiuo metu yra „didžiausia grėsmė Vakarams ir Europos Sąjungai“, nes senasis žmogaus teisių reguliavimas nebeatitinka šių dienų realijų. Pasak Lenkijos premjero, Strasbūro teismo praktika tapo tokia griežta, kad ji neleidžia deportuoti net nuteistų nusikaltėlių[1].
„Vakar valandą kalbėjau su Italijos ministre pirmininke Giorgia Meloni ir Danijos premjere Mette Frederiksen apie tai, kaip deportuoti nuteistus nusikaltėlius, prievartautojus ar teroristus. Kai kuriose šalyse tai vis dar neįmanoma, nes teismai nusprendžia, jog žmogaus teisės svarbesnės už visuomenės saugumą“, – teigė D. Tuskas.
Lenkija, Italija ir Danija jau anksčiau reikalavo reformuoti konvenciją, kad ji neužkirstų kelio valstybėms pačioms spręsti, kaip apsaugoti savo piliečius nuo nelegalių migrantų ir pavojingų asmenų. Šalys kaltina Europos žmogaus teisių teismą tuo, kad jis „viršija savo mandatą“ ir labiau gina nusikaltėlius nei jų aukas.
D. Tuskas keičia toną: nuo atvirų sienų iki griežtos tvarkos pasienyje
Dar būdamas opozicijoje D. Tuskas kritikavo pasienio apsaugos stiprinimą su Baltarusija ir ragino „žmogiškai elgtis“ su neteisėtai sieną kertančiais migrantais. Tačiau nuo sugrįžimo į valdžią 2023 m. pabaigoje jis pakeitė kryptį: įsakė stiprinti pasienio įtvirtinimus, sustabdė prieglobsčio prašymų priėmimą pasienyje ir uždarė humanitarinius koridorius.
Toks pasikeitimas nėra atsitiktinis. Visoje Europoje vis aiškiau matyti visuomenės nuovargis nuo liberalių migracijos eksperimentų ir noras atkurti tvarką bei pagarbą vietos vertybėms. D. Tuskas atvirai pripažino, kad „etniniai ir kultūriniai santykiai Europos visuomenėse tampa vis sudėtingesni“, o be rimtų reformų ši padėtis „gali išklibinti viso žemyno stabilumą“.
Premjeras sulaukė kritikos iš kairės pusės politikų, kurie apkaltino jį „žaidžiant su populizmu“. Tačiau daugelis konservatyvių ir tautinius interesus ginančių rinkėjų Lenkijoje ir kitose šalyse jo žodžius sutiko kaip sveikintiną blaivų požiūrį[2].
Vis daugiau valstybių abejoja Briuselio kontrole ir vadina konvenciją pasenusiu dokumentu
D. Tusko pasisakymas atspindi vis augantį nepasitenkinimą Europos institucijų kišimusi į nacionalinius sprendimus. Žmogaus teisių konvencija, pasirašyta po Antrojo pasaulinio karo, vis dažniau vertinama kaip dokumentas, praradęs ryšį su dabartine realybe, kai Europos miestai susiduria su nelegalių migrantų srautais, nusikalstamumu ir kultūrinėmis įtampomis.
Net Vakarų šalys, tokios kaip Italija ar Danija, pripažįsta, kad dabartinė sistema riboja jų galimybes užtikrinti vidaus saugumą. Bendrame šių metų pareiškime Varšuva, Roma ir Kopenhaga kaltino Strasbūro teismą „gynus nusikaltėlius, o ne aukas“.
Nors oficialus Varšuvos atstovas vėliau tikino, kad Lenkija „neketina trauktis iš konvencijos“, daugelis apžvalgininkų mato šią diskusiją ir D. Tusko komentarą kaip aiškų signalą Briuseliui: jei Europos Sąjunga nesugebės reformuoti savo teisinių institucijų, valstybės gali pradėti gintis pačios.
D. Tuskas aiškiai pasakė tai, ką daugelis Vakarų lyderių dar tik galvoja garsiai: Europai reikia mažiau biurokratinių doktrinų ir daugiau sveiko proto. Jei žmogaus teisių sistema tampa kliūtimi saugumui ir tautų stabilumui, tai reiškia, kad ją reikia keisti – arba iš jos pasitraukti.
