Naujas „globalus mokestis“ – Prancūzijos mokesčių sistema siekia išlaikyti turtinguosius net jiems išvykus
Prancūzijos Nacionalinio biudžeto komitetas patvirtino kairiųjų partijos „La France Insoumise“ (LFI) pasiūlymą, pagal kurį turtingi šalies piliečiai turėtų toliau mokėti mokesčius Prancūzijai net ir persikėlę gyventi į mažesnių mokesčių valstybes. Tai vadinamasis „globalus apmokestinimas“, kuris pirmą kartą istorijoje išplėstų Prancūzijos mokesčių jurisdikciją už jos sienų.
Pagal spalio 20 dieną priimtą pataisą, vadinamą I-CF380, nauja prievolė būtų taikoma asmenims, kurių pajamos viršija penkis kartus metinį socialinio draudimo lubų dydį – apie 235 tūkst. eurų per metus. Ši nuostata apimtų tik tuos, kurie per dešimtmetį bent trejus metus gyveno Prancūzijoje ir išvyksta į šalis, kuriose mokesčių lygis yra bent 40 proc. mažesnis nei Prancūzijoje[1].
Šios taisyklės autoriai sako, kad priemonė nukreipta prieš kapitalo nutekėjimą. Tačiau kritikai mano, jog tai dar vienas bandymas kontroliuoti piliečių finansinę laisvę ir priversti juos likti sistemoje, kurią jie nori palikti dėl per didelės mokesčių naštos.
Kairiųjų argumentas – „teisingumo atkūrimas“, bet verslas mato pavojų kapitalui
Pataisos iniciatorius, Finansų komiteto pirmininkas Ericas Coquerelis, kartu su 70 bendrųautorių iš LFI partijos, teigia, kad šis modelis „atkurs teisingumą“ tarp tų, kurie lieka Prancūzijoje, ir tų, kurie bando išvengti didelių mokesčių persikeldami į Monaką, Portugaliją ar Jungtinius Arabų Emyratus.
Jų teigimu, ši tvarka yra panaši į JAV sistemą, kur piliečiai mokestines prievoles turi net gyvenant užsienyje, taip pat į kai kurių Skandinavijos šalių praktiką. Vis dėlto skirtumas tas, kad Prancūzijoje ši prievolė būtų taikoma selektyviai – tik „turtingiesiems“.
Kritikai šią iniciatyvą vadina „ideologine ekonomikos kontrole“, kuri pakenks šalies konkurencingumui. Verslo atstovai įspėja, kad tokie įstatymai gali paskatinti ne tik kapitalo, bet ir žmogiškųjų išteklių nutekėjimą. Daugelis investuotojų primena, kad Prancūzija jau dabar turi vienus didžiausių pajamų mokesčių tarifų Europoje, todėl vietoje „teisingumo“ toks žingsnis sukurs dar didesnį nepasitikėjimą valstybe.
Pataisoje taip pat numatytas „mokesčių kreditų“ mechanizmas, kuris leistų išvengti dvigubo apmokestinimo – mokesčius, sumokėtus naujoje gyvenamojoje šalyje, būtų galima išskaičiuoti iš Prancūzijoje priskaičiuotų sumų. Tačiau praktikoje tai reikštų, kad Prancūzijos mokesčių inspekcija turėtų prieigą prie asmeninių duomenų ir užsienio bankinių įrašų, o tai kelia klausimų dėl privatumo ir suvereniteto.
Europos mokesčių centralizacija stiprėja – Prancūzijos žingsnis gali tapti precedentu
Šis „globalus mokestis“ – pirmasis tokio pobūdžio bandymas Europos Sąjungoje, kuris gali paskatinti ir kitas šalis imtis panašių priemonių. LFI politikai atvirai teigia, kad jų tikslas – „panaikinti konkurenciją tarp mokesčių sistemų“ Europoje, kad nė viena valstybė negalėtų pritraukti kapitalo mažesniais tarifais. Tai iš esmės reiškia žingsnį link centralizuoto mokesčių reguliavimo visoje ES.
Pataisa dar turi būti svarstoma Nacionalinėje Asamblėjoje, vėliau – Senate, tačiau vien jos priėmimas Finansų komitete rodo, kad kairioji darbotvarkė Prancūzijoje stiprėja. Partija „La France Insoumise“, turinti mažiau nei 100 vietų parlamente, tikisi gauti paramą iš socialistų ir žaliųjų frakcijų, kad įstatymas būtų priimtas kaip 2026 metų biudžeto dalis.
Jei įstatymas įsigalios, Prancūzija taps pirmąja Europos šalimi, įteisinusia dešimties metų mokesčių prievolę emigravusiems piliečiams. Tai reikštų, kad net išvykę verslininkai ar specialistai išliks Prancūzijos mokesčių sistemos dalimi.
Dešinieji ekonomistai šį žingsnį vadina „pavojingu precedentu“, kuris primena senųjų imperijų praktiką – kai piliečiai priklauso ne valstybei pagal pasirinkimą, o pagal kilmę. Tokia politika, anot jų, parodo, jog Prancūzija vis labiau tolsta nuo laisvos rinkos principų ir artėja prie centralizuotos, ideologizuotos Europos, kurioje ekonominė nepriklausomybė tampa politinės kontrolės objektu.
