Briuselis tęsia socialinės inžinerijos projektą – „lygybės“ vardu kuriamas naujas politinis forumas
Europos Komisija spalio 8 dieną pristatė naują „LGBTIQ+ lygybės strategiją 2026–2030 metams“, kurioje numatyta įsteigti vadinamąjį „LGBTIQ+ politikos forumą“. Šis forumas apibrėžiamas kaip „tiesioginė platforma dialogui tarp pilietinės visuomenės ir Europos Komisijos“, tačiau iš esmės tampa dar vienu įrankiu, leidžiančiu Briuseliui tiesiogiai formuoti vertybines ir socialines politikas valstybėse narėse.
Pagal strategiją, forume dalyvaus įvairios nevyriausybinės organizacijos, akademikai, darbdavių ir darbuotojų asociacijos, taip pat Europos institucijų atstovai. Oficialiai teigiama, kad tikslas – „kovoti su diskriminacija ir nusikaltimais iš neapykantos“, tačiau kritikai pastebi, kad ši iniciatyva tęsia ankstesnį 2020–2025 metų projektą, kuris buvo panaudotas ideologiniam spaudimui valstybėms narėms[1].
Tarp forumo dalyvių numatytos organizacijos, tokios kaip ILGA-Europe ar Lietuvos gėjų lyga (LGL), kurios jau dabar aktyviai lobuoja dėl įstatymų pakeitimų šeimos, švietimo ir viešosios moralės srityse. Forumas, kaip nurodo pati Komisija, padės „formuoti strategijos įgyvendinimo darbotvarkę“ – tai reiškia, kad per šią struktūrą ES institucijos galės tiesiogiai paveikti nacionalinių vyriausybių sprendimus.
Nauja „lygybės“ strategija – nuo kovos su diskriminacija iki vertybių perrašymo
Europos Komisijos dokumente pabrėžiama, kad „LGBTIQ+ asmenys vis dar susiduria su smurtu ir priekabiavimu“, o skaičiai pateikiami kaip įrodymas, jog būtina plėsti veiksmus: 55 proc. apklaustų asmenų teigia patyrę neapykantos motyvuotą elgesį, o išpuoliai prieš translyčius ar nebinarinius asmenis esą auga.
Tuo pagrindu numatoma stiprinti apsaugą nuo vadinamųjų „konversijos praktikų“, įtraukti „lytiškumo švietimą“ į nacionalines švietimo sistemas ir finansuoti aktyvistines organizacijas per ES fondus. Strategijoje kalbama ir apie „istorinės atminties įtvirtinimą“, siejant LGBTIQ+ judėjimus su kovomis prieš represijas, vykusias praeityje.
Tai reiškia, kad net sovietmečio kriminalizacijos temos pasitelkiamos kaip priemonė politiniam pasakojimui stiprinti. Tokia kryptis, anot skeptikų, rodo, kad Europos Sąjunga iš teisių gynimo pereina prie vertybių kontrolės – kai visuomenės moraliniai pamatai laikomi kliūtimi naujai „įtraukties“ sampratai[2].
Forumo tikslai taip pat apima „darbo rinkos lygybę“ ir „socialinį teisingumą“, tačiau šios sąvokos praktikoje reiškia ne ekonominę pagalbą, o naujų normų diegimą: nuo reikalavimo įtraukti lytinės tapatybės klausimus į įmonių politiką iki „saugios erdvės“ kūrimo mokyklose. Pagal Komisijos skaičiavimus, diskriminacija „ES kainuoja 89 mln. eurų BVP per metus“ – šis argumentas naudojamas pateisinti dar didesniam biurokratiniam reguliavimui.
Lietuvoje – mažai diskusijų, bet daug pasekmių
Strategija ragina visas ES šalis, įskaitant Lietuvą, kurti nacionalinius LGBTIQ+ veiksmų planus. Nors tai nėra teisiškai privaloma, Briuselis aiškiai nurodo, kad finansinė parama iš ES fondų bus siejama su tokių planų įgyvendinimu. Lietuva jau dabar yra tarp žemiausiai vertinamų šalių ILGA-Europe reitinge – 36 vieta iš 49, todėl spaudimas priimti „pažangesnę“ politiką gali tik stiprėti.
Forumas suteiks platformą Lietuvos organizacijoms, tokioms kaip LGL, kurios per šį mechanizmą galės teikti pasiūlymus tiesiogiai Europos Komisijai, apeinant nacionalinį parlamentą. Tai reiškia, kad sprendimai dėl šeimos, ugdymo ar viešosios moralės formaliai lieka Seimo rankose, tačiau realiai bus derinami Briuselyje.
Oficialiai pabrėžiama, kad forume bus atstovaujama „translyčiams ir interseksualiems jaunuoliams“, taip pat „vaikų teisių platformoms“. Kritikai Lietuvoje jau dabar perspėja, jog tai gali tapti priemone dar labiau politizuoti švietimą ir per vadinamąsias „įtraukties“ programas diegti vertybes, kurios nesuderinamos su tradicine šeimos samprata.
Šiuo požiūriu naujasis „LGBTIQ+ politikos forumas“ atrodo ne tiek kaip diskusijų erdvė, o kaip ideologinė laboratorija, kurioje formuojamos gairės, vėliau tampančios direktyvomis. Po kelių metų jos grįžta į nacionalines vyriausybes jau kaip „europiniai įsipareigojimai“. Tai procesas, kurį daugelis vadina ne integracija, o kultūriniu spaudimu – ir kurio pasekmes pirmiausia pajus mažesnės valstybės, tokios kaip Lietuva.
