Smurtas artimoje aplinkoje – Lietuvos šeimose paplitęs reiškinys
Vis garsiau kylantis nerimas žmogaus teisių bendruomenėje pasiekė Vyriausybės duris. Keturiolika nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Ministrę Pirmininkę Ingą Ruginienę, ragindamos ją imtis veiksmų – perimti dalį žmogaus teisių klausimų iš Teisingumo ministerijos. Pasak jų, dabartinė politinė vadovybė gali vilkinti esminių teismų sprendimų įgyvendinimą ir sąmoningai stabdyti Europos Sąjungos direktyvos dėl smurto prieš moteris bei smurto artimoje aplinkoje perkėlimą į nacionalinę teisę.
Lietuvos žmogaus teisių centras nurodo, kad šalyje smurtas prieš moteris išlieka skaudžia socialine problema. Kasmet policija gauna dešimtis tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o vidutiniškai keturiolika moterų žūsta nuo savo partnerių ar sutuoktinių rankos. Tyrimai rodo, kad daugiau nei kas trečia moteris yra patyrusi fizinį ar psichologinį smurtą, tačiau daugelis aukų vis dar nesikreipia pagalbos dėl institucijų vangumo ir visuomenės požiūrio[1].
Nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad tai ne pavieniai atvejai, o sisteminė problema, kurios sprendimas turi būti valstybės prioritetas.
Todėl ES direktyvos įgyvendinimas, paremtas Stambulo konvencijos principais, yra būtinas norint užtikrinti realią apsaugą ir smurto prevenciją. Direktyva įpareigoja šalis kriminalizuoti smurtą internete ir užtikrinti lyčiai jautrų požiūrį teisėje, tačiau NVO baiminasi, kad Lietuvoje ji gali būti iškraipyta dėl ideologinių motyvų.
Žmogaus teisių bendruomenę baimina naujosios teisingumo viceministrės požiūris?
Tuo metu Žmogaus teisių centras nurodė, kad Teisingumo ministerijos vadovybė jam esą kelia abejonių dėl pasirengimo įgyvendinti šiuos įsipareigojimus. Ministrės Ritos Tamašunienės komandoje dirbanti teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė anksčiau viešai reiškusi skeptišką požiūrį į Stambulo konvenciją ir LGBT+ bendruomenės teises. Žmogaus teisių gynėjai mano, kad toks požiūris gali pakenkti konstituciniam valstybės ir religijos atskyrimo principui bei silpninti pasitikėjimą institucijomis.
Be smurto klausimų, NVO neramina ir teismų sprendimų vykdymas. Iki šiol neįgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimas dėl partnerystės ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimas dėl translyčių asmenų teisių. Organizacijos nuogąstauja, kad naujoji ministerijos vadovybė šių procesų gali toliau neatlikti arba juos politizuoti, o tai keltų grėsmę teisinės valstybės principams.
Kreipimąsi inicijavo Žmogaus teisių organizacijų koalicija, vienijanti keturiolika organizacijų, dirbančių žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityje. Jį palaikė moterų teises ginantys tinklai ir pavienės nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos moterų lobistinė organizacija, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, Trans Autonomija, Atviros Lietuvos fondas ir Nacionalinis socialinės integracijos institutas.
K. Zamarytė-Sakavičienė: Lietuva neturėtų ratifikuoti Stambulo konvencijos
Tačiau teisingumo viceministrė, teisininkė K. Zamarytė-Sakavičienė laikosi kitokios pozicijos Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimu. Ji aiškiai teigia, kad Lietuva neturėtų ratifikuoti šio dokumento, nes, jos nuomone, konvencija yra teisiškai neaiški ir ideologiškai angažuota[2].
K. Zamarytė-Sakavičienė pabrėžė, kad ratifikavus konvenciją, jos normos taptų privalomos ir turėtų viršenybę prieš nacionalinius įstatymus, o tai reikštų būtinybę keisti Lietuvos teisės sistemą ir įtraukti plačias bei neaiškias sąvokas, kurias galima interpretuoti įvairiai, priklausomai nuo skaitančiojo pasaulėžiūros.
Antra, teisininkė ypač kritiškai vertina sąvoką „gender“ (socialinė lytis), kuri konvencijoje tampa esminiu lyties apibrėžimo kriterijumi. Pasak jos, tai prieštarauja Lietuvos teisei, kur lytis reglamentuojama pagal biologinius kriterijus, svarbius šeimos santykiams, žmogaus teisėms ir socialiniam teisingumui.
Ji taip pat nurodė, kad konvencijos ideologija grindžiama lyčių priešprieša ir klasių kovos logika, neva vyrų dominavimu prieš moteris, o tai Lietuvos realybėje neatitinka tikrovės ir gali skatinti visuomenės susiskaldymą, užuot padėję kovoti su smurtu.
Pasak K. Zamarytės-Sakavičienės, Lietuva gali efektyviai kovoti su smurtu prieš moteris ir be Stambulo konvencijos ratifikavimo. Nacionaliniai įstatymai ir socialinės priemonės jau leidžia užtikrinti moterų apsaugą, ugdyti tarpusavio pagarbą ir stiprinti šeimos darną. Ratifikuojant konvenciją, jos nuomone, griaunami tradiciniai šeimos ir kultūros pamatai, įvedami neaiškūs socialinės lyties principai, o realių priemonių smurto prevencijai tai nepadidina.
Socialdemokratai palaikė Stambulo konvenciją
Tuo tarpu dar pernai metais europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigė, kad socialdemokratai palaiko Stambulo konvencijos ratifikavimą, pabrėždama, jog Lietuvoje vis dar egzistuoja smurto prieš vaikus, moteris ir vyrus problema. Pasak jos, konvencija užtikrintų apsaugą visoms lytims, o neratifikavimas Lietuvą lygina su Vengrija.
Nepaisant to, Seime už ratifikavimą balsavo tik keturi socialdemokratai, o Konstitucinis Teismas patvirtino, kad dokumentas apsaugo nuo smurto, nekeičiant konstitucinės šeimos sampratos. Stambulo konvencija buvo priimta 2011 m., Lietuva ją pasirašė 2013 m., tačiau Seimas iki šiol jos nėra ratifikavęs.
