Siūlo peržiūrėti Vyriausybės formavimo tvarką Lietuvoje
Diplomatas Albinas Januška kritikuoja dabartinę praktiką, kai po rinkimų didžiausia partija pati formuoja koaliciją ir vyriausybę, ignoruodama dalį rinkėjų valios. Jis pabrėžia, kad toks modelis neatspindi rinkėjų tikros valios ir iškraipo demokratiją.
Pavyzdžiui, pasak jo, 2020 m. rinkimų rezultatai pagal pro rata principą leistų suformuoti tikrą nacionalinės vienybės vyriausybę, kurioje TS–LKD, LVŽS, Liberalų sąjūdis, LSDP, Laisvės partija, „Aušra“ ir Darbo partija turėtų ministerijas proporcingai savo Seimo vietoms[1].
„Jei rinkėjams būtų suteikta teisė, balsuojant už partijas, atitinkamai skirstyti ir ministerijas (tai tikrai būtų labiau demokratiška!?), tai 2020 m. vyriausybė būtų buvusi tokia: TS-LKD – 6 ministerijos, LVŽS – 3, Liberalų sąjūdis – 2, o LSDP, Laisvės partija ir Darbo partija – po 1.
O ši vyriausybė atrodytų taip: LSDP – 5 ministerijos, TS-LKD – 3, „Aušra“ – 3, „Vardan Lietuvos“, liberalai ir LVŽS – po 1.
Tai būtų tikra nacionalinės vienybės vyriausybė, kurią suformavo rinkėjai, bet jų valią vėliau iškraipė po rinkimų taikomas koalicijų sudarymo modelis (paprotinė teisė).“ – rašė jis.
A. Januška atkreipia dėmesį, kad toks principas veikia Šveicarijoje: rinkėjai balsuoja už partijas, o po to Federalinės tarybos nariai renkasi proporcingai, skatinant konsensuso kultūrą. Lietuvoje pro rata principo įgyvendinimui trukdytų įprasta didžiųjų partijų praktika formuoti koalicijas savarankiškai, tačiau teoriškai tai įmanoma politiniu ar įstatyminiu keliu.
Anot jo, yra ir kelios galimos tokios sistemos kliūtys: konsensusas gali stabdyti reformas ir sudėtinga būtų suderinti „dešinė–kairė“ pusiausvyrą, tačiau pro rata principas galėtų labiau atitikti demokratinę logiką ir sustabdyti populizmą, ypač esant ypatingoms geopolitinėms aplinkybėms.

Toks principas galėtų būti taikomas ir praktiškai
Remiantis A. Januška, toks modelis yra įgyvendinamas ir dabartinėje politinėje situacijoje ir galėtų būti naudojamas: formaliai tam esą reikėtų arba politinio sutarimo, arba įstatyminio įpareigojimo, nors socialdemokratams ir konservatoriams tai esą galėtų ir būti nenaudinga, mat šios partijos įpratusios koalicijas susiformuoti pačios.
Tačiau, jei rinkėjai to norėtų, tą inicijuoti instrumentų esą yra ir vienas jų – parašų rinkimas dėl įstatymo svarstymo.
„Pagrindinė, principinė pro rata problema – nebūtų svyravimo „dešinė–kairė“ (jei tai laikoma problema), konsensusas gali trukdyti reformoms. Bet kokių reformų iš tiesų reikia Lietuvai – vienai kadencijai ar ilgiau?“ – svarstė diplomatas.
Teoriškai tą esą būtų galima būtų pradėti įgyvendinti jau nuo kitų rinkimų arba net dabar – jeigu būtų pareikalauta plataus nacionalinio susitarimo tarp vyriausybės, atsižvelgiant į šiandienines geopolitines aplinkybes.
Tokiu atveju, pasak A. Januškos, scenarijus nebūtų palankiausias socialdemokratams, kurie tokiu būdu prarastų tris ministerijas.
Partijos valstybei iš tiesų net nereikalingos?
Tačiau po tokiais A. Januškos pasiūlymais įsivyravo dar įdomesnė piliečių diskusija. Vieni jų svarstė, kam išvis reikalinga visa partinė sistema – gal vertėtų jos atsisakyti visai? Pavyzdžiui, perėjus prie tiesioginės demokratijos.
„Įvedam elektroninį balsavimą, referendumu patvirtinam nacionalinį biudžetą koks procentas kokiai sričiai skiriama, Vyriausybę sudarom iš profesionalių vadybininkų per Viešuosius pirkimus, jie turės vykdyti veiklą nustatyto biudžeto rėmuose, Vyriausybės veiklos efektyvumo kontrolę paliekam nepriklausomai audito kompanijai, keičiamai kas keli metai. Įstatymus keičiam referendumu, su sumažintom kvotom.“ – dalinosi pasiūlymu internautas.
Tačiau kitas tvirtino, kad šiuo atveju, formuodami Vyriausybę, socialdemokratai pasielgė logiškai, mat įprastai už Vyriausybės formavimą prisiima viena partija, o ne visos ir taip susiformuoja pozicija ir opozicija.
„Lietuvoje po paskutinių rinkimų atsakomybę už vyriasusybės formavimą prisiėmė daugiausiai balsų gavusi socialdemokratų partija. Ji, negalėdama formuoti vyriausybės viena, pasikvietė į koaliciją NA ir sutarė kaip bus paskirstytos ministerijos. Lyg ir viskas logiška žvelgiant iš įprastinės parlamentinės praktikos pozicijų.“ – svarstė kitas gyventojas.

Užsitarnavo „pilkojo kardinolo“ pravardę
Tuo tarpu praėjusią kadenciją ėjęs užsienio reikalų ministro pareigas Gabrielius Landsbergis svarstė net į savo komandą prijungti naują patarėją – tą patį A. Janušką, kurio karjera ir įtaka Lietuvoje ilgą laiką buvo reikšminga[2].
Ne paslaptis, kad A. Januška yra laikomas vienu įtakingiausių valstybės tarnautojų, pelnęs „pilkojo kardinolo“ pravardę dėl savo vaidmens valstybės saugumo ir užsienio politikos formavime.
Nuo biochemiko karjeros ir Sąjūdžio Seimo nario iki URM politikos departamento direktoriaus ir prezidento Valdo Adamkaus patarėjo nacionalinio saugumo bei užsienio politikos klausimais jis prisidėjo prie Lietuvos kelio į NATO, formavo strateginę partnerystę su Lenkija, sprendė energetikos ir saugumo klausimus, vėliau buvo premjero G. Kirkilo patarėjas strateginiais klausimais, o šiandien aktyviai komentuoja šalies valdymą bei analizuoja ilgalaikes Lietuvos demokratijos problemas[3].
Ruginienė stojo ginti „aušriečių“ pozicijos Kultūros ministerijoje
Premjerė Inga Ruginienė ketvirtadienį Seime atsakinėjo į opozicijos klausimus dėl Kultūros ministerijos, kai į ją buvo paskirtas „Nemuno aušros“ ministras Ignotas Adomavičius, kuris po savaitės atsistatydino. Ministrė Pirmininkė teigė, kad opozicija šantažuoja valdančiąją daugumą, skatina visuomenės poliarizaciją ir menkina demokratinius procesus, nes siekia įtakoti ministerijų paskyrimus[4].
Ji pabrėžė, kad valdančioji koalicija, o ne opozicija, turi teisę formuoti Vyriausybę ir spręsti dėl ministro kandidatūrų.
Kalbėdama apie Kultūros ministeriją, premjerė pripažino I. Adomavičiaus klaidas ir paaiškino, kad dėl jų jis negalėjo efektyviai dirbti. Laikinai ministerijos vadovauja švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, o „Nemuno aušra“ turėtų pateikti naują kandidatą.
I. Ruginienė paragino opoziciją nešantažuoti daugumos ir dirbti kartu valstybės stabilumui, pabrėždama, kad sprendimus formuoja demokratiškai išrinkta valdančioji koalicija, o ne siauri politiniai interesai.
Susirūpino dėl rimties valdančiojoje koalicijoje
Reikalaudama rimties iš koalicijos partnerių, I. Ruginienė taip pat pabrėžė, kad tolimesnis valdančiosios koalicijos darbas priklausys nuo kiekvieno iš trijų partnerių – socialdemokratų, „Nemuno aušros“ ir Lietuvos valstiečių bei žaliųjų – apsisprendimo[5].
Vyriausybės vadovė teigė, kad bendradarbiavimas grindžiamas susitarimu ir darbo tikslu, o jei kuris nors partneris pasakys, kad „ne pakeliui“, bendradarbiavimas sustos.
„Kiekvienas koalicijos partneris – neišskiriant pavadinimų – turi aiškiai pasakyti, ar atėjo dirbti, ar atėjo pažaisti žaidimų“, – sakė I. Ruginienė.
Kalbėdama apie Kultūros ministerijos situaciją, premjerė nurodė, kad kitą savaitę planuojamas susitikimas su „Nemuno aušros“ lyderiais, tačiau naujo kandidato pavardė dar neaiški.
Tuo metu kultūros bendruomenė protestuoja prieš „aušriečių“ paskyrimą, surengė streiką ir surinko daugiau nei 80 tūkst. parašų peticijoje. Socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius neatmetė galimybės persvarstyti koalicijos sudėtį, tačiau konkrečius sprendimus žada priimti partijos taryba.