Tadžikas pripažintas grėsme Lietuvai, bet jo laisvė nevaržoma
Istorija sunkiai telpanti į sveiko proto ribas. Mūsų šalyje nevaržomai gyvena Tadžikistano ir Rusijos pilietis, kurį, Valstybės saugumo departamento vertinimu, laikoma galimai keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Nepaisant to, šiuo metu jo deportacijai dar nėra teismo leidimo.
Tam trūksta ne valios ar duomenų, o teismo leidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad išsiuntimo sustabdymas yra laikina priemonė iki galutinio sprendimo, siekiant subalansuoti valstybės saugumo interesus ir žmogaus teisių apsaugos standartus, kol, kaip sakoma, bus rasta pusiausvyra tarp valstybės saugumo interesų ir žmogaus teisių apsaugos[1].
Pasak tarnybų, įtariama, kad jis galėjo lankytis Sirijoje ir būti siejamas su teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ veikla. Anot žiniasklaidos pranešimų, Vokietijoje jis jau buvo sulaikytas ir deportuotas, tačiau grąžintas į Lietuvą – čia jis laikomas prieglobsčio prašytoju. Per kelerius metus jis tokį prašymą pateikė net penkis kartus.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba ne kartą prašė leidimo jį sulaikyti, tačiau teismas sprendimo nepriėmė. Migracijos departamentas tvirtina, kad deda pastangas jį deportuoti, tačiau kol kas procesas stringa. Kitaip tariant, kol kas viršų ima teisinio proceso reikalavimai – kol nėra galutinio teismo sprendimo, taikomi laikini ribojimai institucijų veiksmams. Kritikai tai vertina kaip per didelį formalizmą, šalininkai – kaip būtinybę saugoti teises net sudėtingose bylose.
Lietuvos institucijos tapo bejėgės, kai susiduria su teisinėmis procedūromis, kurios faktiškai suteikia neliečiamybę net ir tiems, kuriuos mūsų žvalgyba laiko potencialiais teroristais. Kai valstybė nebegali pati spręsti, kas jai kelia pavojų, vadinasi, sprendžia nebe ji.
Migracijos problemos neišspręstos – jos tiesiog pakeitė pavidalą
Seimo narys Vytautas Sinica Vytautas Sinica savo viešame „Facebook“ įraše komentuoja situaciją[2]. Jis teigia, kad Lietuvoje netrūksta šokiruojančių naujienų migracijos klausimais ir jos akivaizdžiai prieštarauja dažnam politikų pasakojimui, esą problema pripažinta ir sėkmingai sprendžiama. Realybė – priešinga.
Kol Švietimo ministerija visaip vengia galimybės iš tikro pradėti mokyti užsieniečius valstybinės kalbos, o migrantų srautus iš Baltarusijos keičia daugiau iš Pakistano, Indijos ir kitur iš Azijos, Lietuvoje grėsme nacionaliniam saugumui paskelbtas tadžikas niekaip nedeportuojamas iš šalies.
Vienas ryškiausių valstybės bejėgiškumo pavyzdžių ir yra ši situacija su Tadžikistano piliečiu, kurį Valstybės saugumo departamentas pripažino grėsme nacionaliniam saugumui. Tarnybų vertinimu, jis galėjo būti susijęs su ISIS veikla ar lankęsis Sirijoje, tačiau Lietuvoje jo negalima deportuoti. Pasieniečiai reikalauja sulaikymo, bet teismas leidimo neduoda, nes gina jo „žmogaus teises“. VSD išvados teismui pasirodė nepakankamos.
„Žmogaus teisių parodija triumfuoja prieš nacionalinio saugumo interesus.“
Tokia situacija – ne demokratijos brandos ženklas, o pavojaus signalas valstybei, kuri nebegali apsiginti nuo akivaizdžios grėsmės.
Naujos kryptys migrantams, senos klaidos politikams
Tuo metu, kai Lietuva nesugeba išsiųsti asmenų, keliančių grėsmę, valstybė aktyviai kuria naujas galimybes imigrantams atvykti. Atidaromi vadinamieji išorės paslaugų centrai – darbo migrantų pritraukimo ir dokumentų tvarkymo vietos – Bosnijoje, Ganoje, Vietname ir Zimbabvėje. Tuo pačiu metu uždaromi centrai Albanijoje, Emyratuose, Argentinoje, Tadžikistane ir Venesueloje.
„Jums bus pristatyta, kad šių centrų uždarymas (nors atidaromi kiti nauji) yra neva migracijos griežtinimas. Iš tiesų Tadžikistano srautas uždaromas dėl nuolatinio su terorizmu siejamų asmenų srauto, o likusios keturios šalys tiesiog nepasiteisino – iš ten nepavyksta prisivilioti didesnio migrantų skaičiaus.“
Tuo pat metu Lietuvos verslo atstovai, ypač transporto ir logistikos sektorius, reikalauja didinti migrantų kvotas. Jie nebeteigia, kad trūksta darbuotojų – dabar motyvas kitas: „mažėja augimo tempas“. Kitaip tariant, verslai nori dar daugiau pigios darbo jėgos, kad jų pelnas augtų greičiau. Tarptautinis valiutos fondas netgi siūlo kasmet įsivežti bent po 20 tūkstančių migrantų, teigdamas, kad Lietuva „puikiai integruoja atvykėlius“.
Jei tai tęsis dešimtmetį, Lietuvoje gyvens tiek pat naujų migrantų, kiek sovietinės okupacijos laikais atvežtų kolonistų. O netrukus prasidės ir antra banga – socialinė.
„Pirmoji imigrantų banga Lietuvoje bus pragyvenusi tris metus ir galės pretenduoti pasinaudoti šeimų susijungimo teise. Tai reiškia, kad Lietuvos kitamet laukia, grubiais skaičiavimais, apie 60 tūkstančių naujų nebe darbo, o socialinės gerovės migrantų.“
Atrodo, kad migracijos politika Lietuvoje vystosi savaime – be aiškios krypties ir politinės valios ją koreguoti. Reikia rimtų teisės aktų pakeitimų, o ne deklaracijų. Šį rudenį tokie pasiūlymai bus pateikti Seimui.
