Po premjero atsistatydinimo E. Macronas neviltyje: jei iki trečiadienio nebus kompromiso lauks rinkimai
Vos 27 dienas premjero pareigas ėjęs Sébastienas Lecornu pirmadienį ryte atsistatydino, taip tapdamas trumpiausiai dirbusiu vyriausybės vadovu Prancūzijos istorijoje. Jo pasitraukimas dar labiau pagilino politinę sumaištį šalyje, tačiau prezidentas Emmanuelis Macronas netikėtai žengė naują žingsnį – suteikė S. Lecornu 48 valandas galutiniams derybų bandymams[1].
Pasak prezidento aplinkos, Macronas pavedė Lecornu „iki trečiadienio vakaro sušaukti galutines derybas dėl tolesnių veiksmų ir stabilumo šalyje užtikrinimo“. Jei šios derybos žlugs, prezidentas užsiminė apie galimybę rengti naujus pirmalaikius rinkimus.
Dar daugiau painiavos įnešė pats S. Lecornu, leidęs suprasti, kad net jei kompromisas ir būtų pasiektas, jis nebenori grįžti į premjero postą. „Aš neturėjau tinkamų sąlygų vykdyti savo pareigas“, – pareiškė jis atsistatydinimo metu, kritikuodamas visas pagrindines politines partijas dėl nesugebėjimo susitarti. Lecornu traukėsi vos po 14 valandų nuo naujosios vyriausybės paskelbimo, kurią opozicija iškart išpeikė kaip ankstesnės kabineto kopiją.
Tačiau jau po kelių valandų S. Lecornu buvo pastebėtas Eliziejaus rūmuose. Vėliau jis socialiniuose tinkluose paskelbė: „Aš sutikau, prezidento prašymu, surengti galutines diskusijas su politinėmis jėgomis dėl šalies stabilumo. Trečiadienio vakarą pranešiu valstybės vadovui, ar tai įmanoma, kad jis galėtų padaryti visas reikalingas išvadas.“
Didėja spaudimas E. Macronui: buvę bendražygiai kritikuoja, opozicija reikalauja atsakomybės
Jei derybos nepavyks, pasak prezidentūros atstovo, E. Macronas yra pasirengęs „prisiimti atsakomybę“, o tai gali reikšti naujų parlamento rinkimų sušaukimą. Pagal Prancūzijos įstatymus jie turėtų įvykti per 20–40 dienų nuo sprendimo priėmimo[2].
Kritikos Macronui netrūksta ir iš jo buvusių sąjungininkų. Buvęs premjeras Gabrielis Attal televizijai TF1 pareiškė: „Aš jau nebesuprantu Emmanuelio Macrono sprendimų“, ir apkaltino jį „nuosekliu siekiu išlaikyti valdžią savo rankose“.
Vienas pagrindinių nesutarimo taškų naujojoje vyriausybėje tapo Brunos Le Maire paskyrimas gynybos ministru. Dešinieji respublikonai (LR) šį paskyrimą pasmerkė, mat Le Maire, jų nuomone, yra atsakingas už augančią Prancūzijos skolą bei išdavystę – 2017 m. jis paliko LR ir prisijungė prie Macrono stovyklos. Norėdamas sumažinti įtampą, Le Maire pirmadienį paskelbė, kad nedelsdamas traukiasi iš vyriausybės.
Prancūzijos politinę sistemą krečia krizė nuo pernai metų, kai E. Macronas, pasikliaudamas rizikingu sprendimu, sušaukė pirmalaikius rinkimus. Jie baigėsi parlamento sudėtimi be aiškios daugumos. Dabar prezidentas, kuriam liko dar dveji metai iki kadencijos pabaigos, patiria vis didesnį spaudimą – ar skelbti naujus rinkimus, ar pasitraukti.
„Susidūrus su režimo krize, Macronui liko tik du keliai: atsistatydinimas arba Nacionalinės Asamblėjos paleidimas“, – sakė Nacionalinio sambūrio lyderė Marine Le Pen. Žaliųjų partijos lyderė Marine Tondelier pridūrė: „Viskas labai liūdna. Tai išties paskutiniai žlugstančio politinio pasaulio pranešimai, kuris įsikibęs laikosi savo uolos.“
Politinė sumaištis veikia ir ekonomiką: biudžetui gresia avarinės priemonės
Politinis nestabilumas jau paveikė ir šalies ekonomiką – Paryžiaus akcijų biržos CAC 40 indeksas pirmadienį smuko apie 1,4 proc. Prieš atsistatydinimą S. Lecornu buvo pavesta sudaryti kompromisinį planą dėl 2026 metų taupomojo biudžeto. Tačiau jam, kaip ir dviem ankstesniems premjerams François Bayrou bei Michel Barnier, kilo rimtų iššūkių – jų planai buvo atmesti parlamente.
Dėl gilėjančios krizės 2026 metų biudžeto procesas gali būti sužlugdytas. Pagal įstatymus vyriausybė privalo pateikti biudžeto projektą iki spalio 7 darbo dienos pabaigos, tačiau, jei to padaryti nepavyktų, teks taikyti skubius avarinius sprendimus: leidimus išlaidoms, mokesčiams ir skolinimuisi nuo sausio 1 d. iki kol biudžetas bus priimtas.
E. Macronas, nuo perrinkimo 2022 metais, jau pakeitė penkis premjerus. Jų vis trumpesnis darbo laikotarpis primena ketvirtosios respublikos chaosą, kuris baigėsi tik 1958 metais įtvirtinta Charleso de Gaulle’o konstitucija ir prezidento virsmu „respublikos monarchu“.
