Ekspertė perspėja apie „labai pavojingą poliarizaciją“
Lietuvą krečia ne tik kultūrininkų, bet ir giluminė visuomenės nepasitenkinimo banga, kuri gali suduoti mirtiną smūgį pasitikėjimui valstybe. Kol Kultūros ministerija slepiasi po biurokratijos skraiste, įspėjama, kad neadekvatus finansavimas ir skaidrumo trūkumas kultūros sektoriuje yra tik ledkalnio viršūnė, pranašaujanti didesnį chaosą.
Politologė, profesorė dr. Ainė Ramonaitė be užuolankų konstatuoja: tai, kas vyksta, yra „daugiau nei vienos grupės protestas“, o „tokia poliarizacija yra labai pavojinga demokratinei valstybei.“
Gatvės jau vėl kunkuliuoja[1].
Po medikų ir ūkininkų, dabar eilė atėjo kultūrininkams – balsui, kuris, kaip paaiškėjo, nebetiki nei valdžia, nei jos pažadais. Ar tai sutapimas? Anaiptol. Profesorės Ramonaitės teigimu, tai – sisteminis susvetimėjimas, kurį sukėlė „nepasitikėjimas institucijomis, skaidrumo trūkumas ir visuomenės susvetimėjimas su valdžia.“
Valdantieji, regis, nesugeba išmokti pamokų, o kiekvienas naujas protestas tik patvirtina: gilus nepasitenkinimas verda po visuomenės paviršiumi.
Kultūros sritis, pasak ekspertės, yra ypač jautri, nes ji suvokiama kaip „visuomenės siela“. Tačiau būtent čia atsiskleidžia sisteminis neūkiškumas: „finansavimo modelis yra pasenęs, nepakankamai skaidrus ir dažnai priklauso nuo subjektyvių sprendimų.“
Neaiškūs fondai ir ignoruojami kūrėjai: kas laukia Lietuvos kultūros?
Kol vieni stengiasi kurti kokybišką meną, kiti, galimai, mėgaujasi lengvai gaunamais fondais pagal neaiškius kriterijus. Tai kelia klausimą: kiek dar tokių „neaiškių“ finansavimų egzistuoja kituose sektoriuose? Ar visuomenės pinigai nėra tiesiog švaistomi?
Kultūros politikos trūkumas – dar viena žaizda. „Dabartinė kultūros politika yra fragmentiška ir dažnai reaktyvi, o ne proaktyvi,“ – rėžia A. Ramonaitė.
Trūksta „ilgalaikės strategijos, aiškios vizijos“, o sprendimai priimami be jokių diskusijų, paliekant pačius kultūros kūrėjus nuošalyje. Tai ne tik veda prie protestų, bet ir griauna patį kultūros audinį, palikdami ją be aiškios krypties ir finansinės atramos.
Kyla retorinis klausimas: ar valdžia tikrai nori girdėti? Ar ji pajėgi atkurti pasitikėjimą, kai nuolatinis ignoravimas ir komunikacijos trūkumas veda link katastrofos? A. Ramonaitė perspėja, kad jei protestas bus ignoruojamas, poliarizacija tik gilės, o tai gali sukelti „dar didesnių problemų ateityje.“
Vienintelis kelias į priekį, anot profesorės, tai „atviras ir nuoširdus dialogas“, finansavimo sistemos reforma, ilgalaikė strategija ir, svarbiausia, pasitikėjimo atkūrimas. Priešingu atveju, Lietuva rizikuoja tapti protestų lauku, kur kiekviena socialinė grupė kels savo reikalavimus, o valdžia bus bejėgė, įstrigusi tarp griūvančių institucijų ir visuomenės, kuri ja nebetiki. Šokiruojanti tiesa yra ta, kad kultūrininkų protestas – tai ne tik apie meną. Tai apie valstybės išgyvenimą.
Ramonaitei buvo pasiūlyta apsispręsti, kurioje ji barikadų pusėje
Tuo tarpu visuomenei sureagavus į tokius A. Ramonaitės pasisakymus, jos pusėn stojo ir žurnalistas, politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis[2].
Jis priminė, kad buvęs Ingridos Šimonytės patarėjas Paulius Gritėnas pareiškė, kad kritiškas profesorės požiūris į kultūrininkų protestą yra tarsi „akademinis veidmainiškumas“ ir pasiūlė bene žymiausiai Lietuvos politologei apsispręsti, kurioje ji pusėje – Šeimų maršo ar kultūrininkų.
„Profesorė Ramonaitė labai nuosekliai ir giliai tyrinėjo šeimų maršą ir viename interviu sakė, kad tuos žmones būtina išklausyti (priminsiu, Didžiojo Šeimų Maršo reikalavimus stabdyti vienalyčių santuokų įteisinimą rėmė 3/4 Lietuvos gyventojų).“ – rašė A. Bačiulis.
Varaška: „Lyginti mokslinius svorius – kaip lyginti tanką su karučiu“
Tuo tarpu Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška gindamas profesorę taip pat nevyniojo žodžių į vatą – anot jo, minimas P. Gritėnas savo akademiniais pasiekimais visokeriopai nublanksta prieš A. Ramonaitę[3].
„Kas yra kas? Nesisteminę nuomonę apie politiką pareiškusi A. Ramonaitė yra profesorė. Nuo 2005 metų mokslų daktarė, daugiau nei 70 mokslinių publikacijų autorė/bendraautorė.
Jos pagrindinis oponentas „filosofas“ P. Gritėnas yra bakalauras, per gyvenimą parašęs VIENĄ 4 puslapių straipsnelį be išnašų Archeologijos žurnalui. Lyginti Ramonaitės ir Gritėno mokslinius svorius – kaip lyginti tanką su karučiu. Bet sisteminei teisuolių žiniasklaidai tai nėra problema“, – rašė M. Varaška.
P. Gritėnas profesorę paragino „apsispręsti“
Politologas P. Gritėnas kritikavo profesorės Ainės Ramonaitės požiūrį, pavadindamas jį „akademiniu veidmainiškumu“[4].
„Šeimų maršo atveju: žmones reikia išklausyti, jie nepatenkinti, nusivylę ir jaučiasi žeminami. Labai pavojinga ignoruoti.
Kultūros protestas: čia jau peržengiamos ribos, reikia nustoti skaldytis, nes labai naudinga Rusijai. Vyksta poliarizacija ir emocijų kurstymas.
Apsispręskite, profesore.“ – rašė jis.
