Politinis testas Lietuvoje: dvi frazės, kurios gali sužlugdyti ir gyvenimą, ir karjerą
Lietuvoje vis kalbama, kad priešas tuoj ateis ir užkariaus visą žemę, todėl reikia kasdien vykdyti „akylą tyrimą“, ar tarp mūsų nėra „agentų“ iš svetur. Tam, kad juos atpažinti, skiriamas testas – jei jo neišlaikysi, deja, nei didelių valstybinių pareigų eisi, nei apskritai galėsi būti bendruomenės dalimi. Tyla arba vengimas atsakyti į klausimus – traktuojami kaip nepalankūs atsakymai.
Testą sudaro vos du klausimai – pirmasis – kieno yra Krymas? O antrasis – kiek yra lyčių? Tiek vienas tiek kitas klausimas dabar gali būti užduodamas net darbo pokalbyje – siekiant išsiaiškinti, ar kandidatas laikosi panašios vertybinės pozicijos.
O kaipgi elgiamasi su tais, kurie atsako ne taip, kaip „reikia“? Štai vienas iš pavyzdžių – praėjusią savaitę atsistatydinęs kultūros ministro pareigas ėjęs „aušrietis“ Ignotas Adomavičius. Lemiamu kirčiu jo politinėje karjeroje būtent tapo klausimas – tai kieno tas Krymas?
Kadangi žurnalistai iš didžiuliais oratoriniais sugebėjimais nepasižyminčio politiko taip ir laukė riebaus verbalinio „kąsnio“, jį gauti pavyko. Tiesa, tam net nereikėjo atsakyti – pakako neatsakyti (interviu pabaigoje I. Adomavičius visgi atsakė, kam priklauso Krymas).
Antruoju klausimu, tik ne taip tiesiogiai, pasinaudojo dabartinė premjerė Inga Ruginienė, savo politinės patirties neturėjimą mėginusi „užkamšyti“ mėtydama skanius kauliukus išbadėjusiems plėšrūnams. Žinodama, ko labiausiai trokšta dabar jau į opoziciją nugarmėjusi praėjusios valdančiosios dauguma, kad gautų jos palaikymą, I. Ruginienė pažadėjo tapusi naująja ministre pirmininke peržiūrėti partnerystės klausimą. Tiesa, pažadas, sulig tapimu naujosios Vyriausybės vadove, naujojoje darbotvarkėje savo vietos taip ir neatrado.
Greta to, Lietuvos politikams, ypatingai atliekantiems aukščiau minėtus testus, būdingas vienas būdo bruožas – gyventi svetimomis problemomis. Todėl ši grupė instinktyviai ieško būdų, kaip tą nesaugumo jausmą perkelti ir kitiems.
Mokesčių augimo išvengti (ne)pavyks?
Taigi štai visi šie psichologiniai testai, manipuliatyvūs žmonių įbauginimo būdai teatveda į vieną – pradedama bijoti visko, net savo šešėlio. O jeigu dar pasakoma, kad tie, kurie atsako į klausimą „Kieno Krymas?“ neteisingai iš tiesų jau laukia prie pasienio, kada pulti, jau pradeda veikti ir mintis, kad reikia kaupti rezervą gynybai[1].
Planuojant 2026 metų valstybės biudžetą, pagrindinis prioritetas išlieka gynyba, teigia ministrė pirmininkė I. Ruginienė. Ji sako, kad siekiama, jog išlaidos gynybai dar šiemet pasiektų 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Šią savaitę planuojamas susitikimas su visais ministrais, po kurio vyks antrasis ir finalinis biudžeto derybų raundas.
Vėliau projektas bus svarstomas Koalicinėje taryboje, o Vyriausybei jį patvirtinus – perduotas Seimui. Premjerė pabrėžia, kad biudžetas turi stiprinti ne tik gynybą, bet ir socialinį saugumą, todėl numatomas didesnis finansavimas viešosioms paslaugoms ir socialinėms garantijoms.
Kalbėdama apie pensijas, Ruginienė teigia, kad kitais metais jos bus indeksuojamos bent 12 proc., nors natūralus augimas siekia 8–9 proc. Pensijų didinimas bus finansuojamas iš „Sodros“ biudžeto prieaugio.
Tačiau dar visai neseniai finansų ministro K. Vaitiekūno pozicija buvo tokia, kad naujų mokesčių gyventojai išvysti nebeturėtų, nors dabar jis pripažįsta, jog esamų tarifų didinimas gali būti svarstomas dėl augančių gynybos išlaidų ir geopolitinės įtampos, o kitų metų biudžeto deficitas prognozuojamas apie 3 proc. BVP.
Numatomas 3 proc. BVP augimas, atlyginimų kilimas apie 7 proc., minimalus mėnesinis atlyginimas – 11 proc., o socialinės išmokos turėtų didėti, nors jų augimo tempas dar diskutuojamas. Naujasis Vyriausybės programoje numatytas bankų mokestis ir laikinai stabdomas dyzelino akcizo kėlimas, tačiau PVM lengvatos vaisiams ir daržovėms buvo atsisakyta, nes, pasak ministro, ji labiau remia prekybos tinklus nei vartotojus.
Mokesčiai kils – labiausiai pažeidžiami gyventojai toliau skurs?
Tuo tarpu mokestinė karuselė neabejotinai skalpuos ne tik paprastus mirtinguosius (žinoma, iš visų pusių žvelgiant – juos labiausiai), bet ir verslininkus, nuo kurių sėkmės priklauso ir pačios Lietuvos ateitis. Kol kalbama apie gynybos poreikių augimą, mokesčių reforma graso pirštu tiek smulkiesiems, tiek stambiesiems – nuo 2026 metų įsigalios draudimo sutarčių ir cukraus mokestis, padidės pelno mokestis bei gyventojų pajamų mokestis, keisis PVM tarifai, o progresinis GPM apims įvairias pajamas, įskaitant individualią veiklą, sukeldamas neaiškumų dėl sumų prognozavimo ir galimo netikėtų pajamų apmokestinimo[2].
Nors reformoje numatytos lengvatos – pelno mokesčio taikymas pagal metines pajamas, dvejų metų atidėjimas naujoms įmonėms, investicinės paskatos – dalis ekspertų įspėja, kad jos neatperka papildomų kaštų, ribojama nuostolių perdavimo tarp įmonių galimybė, o vidurinė klasė gali jausti didesnę mokesčių naštą nei turtingesni gyventojai.
Kitaip tariant, reforma, nors ir pateikiama kaip skatinti verslą bei investicijas, smogtelti plačiai – nuo paprastų gyventojų iki pačių verslininkų, kurių sėkmė lemia šalies ekonominę ateitį.
O štai socialiniai rodikliai jau dabar nedžiugina. Lietuvoje apie pusė milijono žmonių neįperka maisto, pagalbos kasdien prašo vis daugiau gyventojų, o ypač skurdo rizikos grupėse – vaikai, senjorai ir neįgalieji. Nors Vyriausybė žada didinti pensijas, vaiko pinigus ir plėsti socialines priemones, ekspertai įspėja, kad be didesnio finansavimo socialinei apsaugai realių pokyčių nebus.
Daug pensininkų priversti dirbti, nes vien pensijos neleidžia gyventi oriai, o socialinės ir darbo politikos spragos riboja jų galimybes. Siekiant efektyviau kovoti su skurdu, įsteigiama Skurstančiųjų įtraukties taryba, kuri įtrauks gyventojus į sprendimų priėmimą ir padės nustatyti prioritetines problemas energetinio skurdo, būsto, vaikų gerovės ir kitose srityse, tačiau iššūkių vis dar daug – nuo minimalaus atlygio ir sveikatos prieinamumo iki maisto paramos mechanizmų efektyvumo.
Registrų centras: masinis NT vertinimas parodė dvigubai išaugusias kainas
Ir, jei atrodo, kad Lietuva nebeturi, kuo nustebinti, galima tik užmesti akį į nekilnojamojo turto rinką. Praėjusią savaitę Registrų centras paskelbė naujas nekilnojamojo turto (NT) mokestines vertes, kurios įsigalios nuo 2026 metų, o gyventojai jas jau dabar gali pasitikrinti internete.
Vertinimas atskleidė didžiulį NT kainų augimą – pastarąjį penkmetį butų ir gyvenamųjų namų vertė daugelyje didmiesčių pakilo net iki 120–150 proc., o kai kuriose vietovėse objektų vertė pabrango dvigubai ar daugiau.
Naujasis masinis vertinimas esą leis tiksliau apskaičiuoti NT mokestį, paveldėjimo ir dovanojimo mokesčius bei nustatyti valstybės turto nuomos ir pardavimo kainas. Nuo 2026 metų įsigalios nauja NT mokesčio tvarka, kuri apsaugos pagrindinį būstą – vienam savininkui nustatytas 450 tūkst. eurų slenkstis, o antriems ir kitiems būstams – 50 tūkst. eurų.
Savivaldybės galės nustatyti pagrindinio būsto mokestį nuo 0,1 iki 1 proc., taikant tik vertės daliai viršijančiai slenkstį, todėl mokesčio našta lengvės daugumai gyventojų, turinčių tik vieną būstą, o brangesni ar papildomi objektai bus apmokestinti pagal naują sistemą.
Tačiau jau dabar neramina, kad Lietuvoje nebeįperkamas NT labiau pasiturinčių lietuvių keičiamas į NT užsienyje. Vis dažniau lietuviai ieško poilsio ar investicinių objektų Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Graikijoje, viliojami švelnaus klimato, kultūros įvairovės bei aktyvios nuomos rinkos[3].
Populiariausios vietos – Barselona, Valensija, Malaga ir Kosta del Sol Ispanijoje; Toskanos, Sardinijos bei Romos regionai Italijoje; Lisabona, Porto, Algarvė ir Madeira Portugalijoje; Kretos, Rodo salos bei Santorinis Graikijoje.
Tačiau užsienio bankai dažnai reikalauja didesnio pradinio įnašo (30–50 %), trumpesnio paskolos termino ir išsamių pajamų įrodymų, todėl pirkimo procesas gali būti sudėtingesnis. Lietuvoje suteikiama paskola dažnai išlieka patikimiausia – ji siūlo ilgesnį terminą, aiškesnes sąlygas ir galimybę finansuoti didesnę turto dalį, todėl daugeliui investicijų užsienyje planavimas tampa saugesnis ir labiau prognozuojamas.
Tad ar tikrai tas visuotinis nesaugumo jausmas mus atves ten, kur mes norime save matyti?
