E. Macrono pastangos stabilizuoti valdžią žlugo vos kelios valandos po vyriausybės suformavimo
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas spalio 6 dieną paskelbė, kad premjeras Sébastienas Lecornu atsistatydino praėjus vos kelioms valandoms po naujos vyriausybės paskelbimo. S. Lecornu, paskirtas rugsėjo pradžioje siekiant išspręsti politinę krizę, išbuvo poste tik 27 dienas ir tapo trumpiausiai pareigas ėjusiu premjeru Prancūzijos istorijoje[1].
Šis sprendimas dar labiau pagilino jau metus trunkančią krizę, kilusią po E. Macrono nesėkmingų išankstinių rinkimų 2024-ųjų vasarą. Tikėtasi, kad S. Lecornu, artimas prezidento sąjungininkas ir buvęs gynybos ministras, padės sutelkti susiskaldžiusį parlamentą, tačiau jo paskirta vyriausybė sulaukė kritikos tiek iš opozicijos, tiek iš dalies koalicijos partnerių. Rinkos reagavo nervingai: Paryžiaus birža pirmadienio rytą smuko daugiau nei 2 procentais.
Dešinės „Nacionalinis sambūris“, vadovaujamas Marine Le Pen, pareikalavo skelbti naujus rinkimus. „Makronizmas mirė“, – rašoma partijos pareiškime socialiniame tinkle „X“. Kairiųjų „Nepalūžusi Prancūzija“ lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas paragino pradėti procedūrą E. Macronui nušalinti, o šios partijos atstovė Mathilde Panot pareiškė: „Prasidėjo atgalinis skaičiavimas. Macronas turi pasitraukti.“
S. Lecornu bandymas suburti parlamentą dėl biudžeto virto dar viena nesėkme
39 metų Sébastienas Lecornu buvo paskirtas septintuoju e. Macrono premjeru, siekiant nuraminti politinę įtampą ir rasti kompromisą dėl 2025 metų biudžeto. Šalis susiduria su rekordine valstybės skola, kuri pagal naujausius duomenis yra trečia pagal dydį Europos Sąjungoje po Graikijos ir Italijos ir beveik dvigubai viršija ES nustatytą 60 procentų nuo BVP ribą.
S. Lecornu siekė parodyti, kad pasirengęs atsižvelgti į opozicijos reikalavimus. Jis pažadėjo atsisakyti ankstesnių metų praktikos, kai biudžetas buvo priimamas apeinant parlamento balsavimą, ir siūlė įvesti turto mokestį, ilgai reikalautą kairiųjų partijų. Vis dėlto Socialistų partijos vadovas Pierre’as Jouvetas pabrėžė, kad šios iniciatyvos yra nepakankamos ir griežtai perspėjo: „Be politikos pokyčių socialistai balsuos prieš vyriausybę.“
Siekiant patraukti kairiąją stovyklą, finansų ministru buvo paskirtas Rolandas Lescure’as, anksčiau trumpai priklausęs socialistams, tačiau šis sprendimas neįtikino kritikų. Kairė iškart pareiškė ketinanti teikti nepasitikėjimo balsavimą. Dar didesnį pasipriešinimą sukėlė sprendimas sugrąžinti buvusį finansų ministrą Bruno Le Maire’ą, kuris pandemijos metu įgyvendino „bet kokia kaina“ ekonomiką palaikančią politiką, bet dabar buvo paskirtas gynybos ministru. Opozicija teigė, kad tokia sudėtis rodo tęstinumą, o ne pokyčius, kurių tikėjosi rinkėjai[2].
E. Macronui spaudžiant opozicija, Prancūzijos politinis stabilumas tampa neapibrėžtas
S. Lecornu atsistatydinimas sustiprino įtampą parlamente, kuriame trys pagrindiniai blokai – Macrono centristinė mažuma, dešinė ir kairė – dažnai vienijasi, kad blokuotų vyriausybės iniciatyvas. Du ankstesni premjerai, François Bayrou ir Michelis Barnier, taip pat buvo nušalinti dėl taupymo biudžeto planų, o šalies finansinės problemos tik gilina krizę.
Macronas atmeta raginimus skelbti naujus rinkimus ar atsistatydinti prieš kadencijos pabaigą 2027 metais. Vis dėlto augantis visuomenės nepasitenkinimas ir opozicijos vienijimasis prieš prezidentą kelia klausimų dėl to, kiek ilgai pavyks išlaikyti politinį stabilumą.
Politologai įspėja, kad be plataus masto kompromiso Prancūzija gali žengti į naują destabilizacijos etapą, kuris turės pasekmių ne tik šalies vidaus politikai, bet ir Europos Sąjungos vienybei bei finansiniam patikimumui.
