A. Lukašenkos mėginimai atsigręžti į Vakarus atskleidžia jo seną siekį išlaikyti nepriklausomybę nuo Maskvos
„The Guardian“ publikacijoje teigiama, kad Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka siekia kitokio santykio su vakarais. Dažnai „paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamas politikas, po metų izoliacijos bando atkurti ryšius su Vakarais, mėgindamas atsiplėšti nuo Maskvos įtakos ir tuo pačiu išlaikyti savo valdžią[1].
Pasak publikacijos šis procesas išryškėjo po Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus: pastaraisiais mėnesiais Minske lankėsi JAV delegacijos, pats D. Trumpas kalbėjosi telefonu su A. Lukašenka ir netgi užsiminė apie tiesioginį susitikimą. Per vieną vizitą Minske JAV delegacija Baltarusijos lyderiui įteikė asmeninę D. Trumpo dovaną – baltus įsegamus marškinių sąsagus su Baltųjų rūmų simbolika.
Kaip rašo The Guardian, po daugelio metų buvimo Vakarų atstumtuoju Lukašenka viešai komentavo šią dovaną, vadindamas ją pagarbos ženklu. „Žmonės, kurie nuo 2020-ųjų nedrįso ištarti žodžio ‘prezidentas’, dabar nori kalbėtis. Jie svarsto pasaulinius klausimus su jūsų prezidentu – tai jau daug ką reiškia, rodo pagarbą jo nuomonei“, – liepą pareiškė Lukašenka.
„The Guardian“ tikina, kad pasak Europos diplomatinių šaltinių Briuselyje vis dažniau kyla klausimų, ar ilgalaikė izoliacijos politika tebėra efektyvi. Pasak jų, Minskas taip pat siunčia signalus apie pasirengimą dialogui. Kai kurie Vašingtone Lukašenką mato kaip potencialų tarpininką kalbantis su Vladimiru Putinu dėl karo Ukrainoje pabaigos. D. Trumpo pasiuntinys Ukrainos klausimais Keithas Kelloggas, kaip teigia šaltinis, vertina Lukašenkos įžvalgas apie Rusijos prezidentą.
A. Lukašenkos valdžios išlikimas priklauso nuo balansavimo tarp Maskvos ir Vakarų
Per tris dešimtmečius valdžioje Lukašenka įvaldė balansavimo tarp Rytų ir Vakarų taktiką. Jis naudojosi subsidijuotais rusiškais naftos ir dujų ištekliais Baltarusijos ekonomikai palaikyti, tačiau prireikus žaisdavo su Briuseliu, žadėdamas reformas, kurios taip ir likdavo neįgyvendintos. 2020 m. suklastoti prezidento rinkimai ir brutalus protestų malšinimas nutraukė santykius su Vakarais, o Maskva tapo vieninteliu Lukašenkos ramsčiu.
Rusija suteikė paskolas, pigius energijos išteklius ir saugumo garantijas, o 2022 m. invazijos į Ukrainą metu dar labiau sustiprino savo įtaką Minskui. Baltarusija tapo Rusijos karių bazė ir logistikos centru, iš jos teritorijos buvo pradėta puolimo operacija šiaurės kryptimi. Lukašenka galiausiai sutiko dislokuoti rusiškus branduolinius ginklus šalies teritorijoje, nors ilgai tam priešinosi. Vis dėlto jis atsisakė siųsti savo kariuomenę į karą, suvokdamas, kad tai būtų nepopuliaru ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp kariškių.
Ekonomiškai Baltarusija vis labiau priklausė nuo Maskvos. Vakarų sankcijos laikinai pavertė šalį Rusijos eksporto kanalu, suteikdamos trumpalaikį pajamų augimą, tačiau vėliau dėl karo išlaidų ir ekonomikos nuosmukio Rusijoje šis augimas sustojo.
Dėl to, kaip sakoma „The Guardian“, Baltarusijoje vėl pradėjo trūkti net būtiniausių produktų, vyriausybė įvedė sovietinio tipo kainų reguliavimą, o darbo jėgos trūkumą mėgina spręsti žadėdama įsivežti 150 tūkst. darbuotojų iš Pakistano. Ekonomikos silpnumą dar labiau išryškino šį mėnesį Lenkijos laikinai uždaryta siena, kuri nutraukė pelningą prekybos maršrutą į Kiniją.
„Turime išsikapstyti, turime judėti, prekiauti, tvarkytis pramonę“, – sakė Lukašenka per transliuotą posėdį. Šalies viduje jis vis dažniau rodo neįprastą atvirumą dėl krizės masto. Tačiau visuomenėje vis dar juntama baimė atvirai kalbėti apie problemas. „Mes tapome pernelyg priklausomi nuo Rusijos, neturime kito pasirinkimo“, – sakė viena Minsko gyventoja Natalija.
Diplomatiniai gestai kelia klausimų dėl A. Lukašenkos nepriklausomybės nuo Maskvos
Kaip teigia „The Guardian“, spaudžiamas ekonominių problemų ir siekdamas parodyti nepriklausomybę, Lukašenka ėmėsi naujų žingsnių, primenančių jo seną balansavimo taktiką. Jis pakvietė JAV karininkus stebėti bendras Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad-2025“ – pirmą kartą nuo karo pradžios į tokias pratybas įsileisti Vakarų atstovai.
A. Lukašenka netgi pareiškė, kad Baltarusijos pajėgos prisidėjo prie Rusijos dronų, skridusių į Lenkiją, perėmimo. „Sunku įsivaizduoti tokią atvirumo formą, kokią užtikriname šiose pratybose“, – sakė gynybos ministras Viktoras Chreninas.
Politologas Jauhenis Preihermanas iš Minsko dialogo tarybos „The Guardian“ teigė: „Tai nėra klausimas, kiek rusai mums leis judėti. Svarbu, kaip sumaniai sugebėsime dirbti su esama realybe ir pamažu plėsti savo veikimo galimybes. Niekas čia nėra tiek beprotiškas, kad bandytų tapti antrąja Ukraina – visi supranta riziką, bet yra ryžtas ieškoti galimybių veikti savarankiškiau.“
Vienas svarbiausių Lukašenkos kortų – politinių kalinių paleidimas. Rugsėjį paleidus kelias dešimtis kalinių, JAV paskelbė apie dalinį sankcijų sušvelninimą Baltarusijos avialinijoms „Belavia“, pirmą kartą per daugelį metų. „Svarbiausias čia simbolis, tai precedentą kuriantis sprendimas, atveriantis derybų sezoną“, – teigė politikos analitikas Artiomas Šraibmanas. Vis dėlto, kaip pabrėžia „The Guardian“, daugiau kaip 1 000 politinių kalinių tebėra įkalinti, o represijos šalyje nesibaigia.
Vašingtonas tikisi, kad santykių atšilimas su Minsku taps papildomu kanalu bendraujant su Kremliumi. „Amerikiečiai mano, kad tai naudinga kaip papildomas kanalas į Putiną“, – sakė Preihermanas, pabrėžęs, kad Lukašenka yra „geriausias Kremliaus žinovas pasaulyje“. Tačiau Šraibmanas perspėja, kad tikėtis Lukašenkos nepriklausomumo būtų klaidinga: „Akivaizdu, kad jo lojalumas dabar išlieka Maskvai.“
Kol kas neaišku, kas galėtų pakeisti šią politiką, tačiau A. Lukašenka vėl mėgina vaikščioti įprastu balansavimo lynu tarp Maskvos ir Vakarų. Kaip tikina „The Guardian“, jis taip elgiasi siekdamas užsitikrinti savo valdžios išlikimą ir galbūt išplėsti veikimo erdvę tarptautinėje arenoje.
