Karo fronte Ukraina išlaiko atsparumą, bet kovoja dėl išteklių ir žmonių
Prieš dvejus metus „The Economist“ pateikė viziją, pavadinta „Ukraina 2.0“. Joje reformatoriai vyriausybėje ir piliečiai už jos ribų matė galimybę šalį paversti saugia, demokratiška ir klestinčia net ir be prarastų teritorijų, kurių atgauti, kol Vladimiras Putinas tebėra Kremliuje, vilčių buvo mažai. Tokia transformacija būtų buvusi laikoma savotiška pergale.
Tačiau šiandien, kaip pažymi tas pats „The Economist“, Ukraina stringa visose srityse. Šalis akivaizdžiai išgyvena, bet kartu palaipsniui tuštėja ir praranda manevro galimybes. Galime kovoti metų metus, lėtai prarandant pozicijas ir išteklius, bet ar yra dėl ko?
Praėjus daugiau nei trejiems metams nuo Rusijos invazijos pradžios, Ukraina vis dar laikosi, nors fronto linijos praktiškai nepasikeitė nuo 2022 metų lapkričio. Rusijai nepavyko užimti net Charkivo, esančio vos už 35 kilometrų nuo sienos, o Kyjivas liko nepasiekiamas. Prekių srautai per Juodosios jūros uostus net viršija prieškarinius rodiklius, o Rusijos karo laivai, spaudžiami Ukrainos dronų, priversti trauktis į tolimą Novorosijską. Tuo pat metu mūšiai dėl tokių miestų kaip Pokrovskas Donbase tęsiasi jau daugiau nei metus.
Kaip teigia „The Economist“, Ukrainos pasipriešinimą iš dalies užtikrina visuomenės, verslo ir karių tinklai, kurie užpildo spragas, paliktas silpnos valstybės institucijų[1]. „Kai biurokratija stringa, mažos struktūros sukuria tai, ko šaliai reikia“, – sako vienas žvalgybos pareigūnas.
Dronų gamybos lyderiai pradėjo veiklą garažuose ir privačiuose kambariuose, o dabar jų technologijos tapo svarbia gynybos dalimi. Vis dėlto Rusija dažnai perima ir masiškai gamina Ukrainos naujoves greičiau, nei ši spėja jas įgyvendinti.
Didžiausia problema išlieka žmonių trūkumas. Pėstininkų pajėgos kritiškai nepakankamos, šaukimas tampa vis sunkesnis ir dažnai prievartinis. „Ankstyvuoju karo laikotarpiu ukrainiečiai mokėjo kyšius, kad patektų į frontą ir galėtų kovoti. Dabar jie tiesiog bėga“, – konstatuoja buvęs šaukimo pareigūnas, slapyvardžiu „Fantomas“.
Vienas aukštas pareigūnas „The Economist“ leidiniui pripažįsta, kad „galime kariauti metus, lėtai prarasdami pozicijas“, tačiau kelia klausimą: „Bet kodėl?“ Tokia padėtis verčia svarstyti apie daug platesnį, bet politiškai sudėtingą mobilizacijos lygį, kuris paliestų ir apsaugotus politikų sūnus.
Valdžios ir visuomenės santykiai prastėja, o demokratijos deficitas gilėja
Karo metais Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sutelkė daugiau valdžios nei bet kuris pirmtakas, tačiau kartu išryškėjo įtampos tarp valdžios ir visuomenės. Liepos mėnesį kilo protestai, kai valdžia mėgino apriboti dviejų nepriklausomų antikorupcijos agentūrų veiklą.
Visuomenės pasipriešinimas ir sąjungininkų spaudimas privertė valdžią atsitraukti, kaip teigia „The Economist“. Tai tapo pirmaisiais protestais prieš V. Zelenskį nuo karo pradžios. Rankraščiuose ant kartono protestuotojai rašė: „Tu nesi caras“ ar „Jeigu vogtum mažiau, aš mažiau laidočiau draugus“. Šis judėjimas įgavo „kartono revoliucijos“ vardą.
Vienas aukštas pareigūnas pabrėžė: „Pasitikėjimas tarp valdžios ir visuomenės sugriuvo.“ Kitas pridūrė: „Tai parodė krizę valdžioje, paniką susidūrus su protestu.“ V. Zelenskio, kuris 2019 metais buvo išrinktas triuškinama pergale, valdžia šiandien dažnai siejama su jo artimiausiu patarėju Andrijumi Jermaku, apibūdinamu kaip neformalus bendraprezidentis.
Kritikai teigia, kad prezidento komanda pradėjo taikyti senas praktikas: spausti opozicijos žiniasklaidą ir reklamos užsakovus, panaudoti teisines priemones prieš politinius varžovus, tokius kaip buvęs prezidentas Petro Porošenka, bei naudoti kaltinimus ryšiais su Rusija kaip šantažo priemonę.
Rugsėjo pradžioje viešai nuskambėjo nauja skandalinga istorija: iš Jungtinių Arabų Emyratų buvo pargabentas buvęs parlamentaras Fiodoras Khristenka, kaltintas valstybės išdavyste. Tačiau jo sulaikymas, pasak apžvalgininkų, labiau susijęs su spaudimu liudyti prieš antikorupcijos detektyvą, tyrusį prezidento aplinkos veiklą. Tai dar vienas ženklas, kad valdžia naudojasi priemonėmis, kurios menkina demokratinį legitimumą.
Ekonominiai iššūkiai ir priklausomybė nuo užsienio paramos lemia ateities scenarijus
„The Economist“ primena, kad šio karo pasekmės jaučiamos ne tik mūšio lauke. Tai ypač skaudžiai atsiliepia ekonomikai ir visuomenės lūkesčiams. Jungtinių Tautų duomenimis, iš šalies jau pasitraukė daugiau nei 5 milijonai žmonių. Sociologė Ella Libanova prognozuoja, kad dauguma jų nebegrįš. Kyjivo Pečersko rajono pradinėje mokykloje pirmokų skaičius sumažėjo dviem trečdaliais. Verslas kenčia dėl darbo jėgos trūkumo: dalis vyrų kariauja arba slepiasi nuo šaukimo, motinos lieka namuose, saugodamos vaikus nuo sprogimų.
Nepaisant to, šiemet prognozuojamas 2–2,4 proc. ekonomikos augimas, daugiausia dėl gynybos ir technologijų sektorių. Ekonomikos ministras Oleksijus Sobolevas pabrėžia, kad šie sektoriai sudaro trečdalį augimo. Tačiau valstybės biudžetas remiasi išorine parama: mokesčiai ir vidaus skolinimasis padengia tik bazines karines išlaidas, kurios sudaro du trečdalius viso biudžeto.
Kitąmet laukia 45 mlrd. dolerių deficitas, beveik ketvirtadalis BVP. „Atsidūrėme situacijoje, kai pinigų nebėra, o Europa viena neturi tiek lėšų, kad mus atgaivintų“, – pripažįsta vienas aukštas pareigūnas.
Narystė Europos Sąjungoje išlieka didžiausia vilionė, galinti motyvuoti reformas. Naujasis vicepremjeras Tarasas Kačka siekia iki 2030 metų įgyvendinti reikiamus reguliacinius pokyčius, tačiau kliūtys, tokios kaip Vengrijos premjero Viktoro Orbano prorusiška laikysena ar lenkų ūkininkų interesai, apsunkina procesą. „Daugelis vis dar naiviai tiki, kad galime tapti Europos Teksasu“, – sako T. Kačka.
Ukrainos ateitis priklauso nuo dviejų niūrių scenarijų: arba ilgos, sekinančios kovos, arba sunkios taikos su būtinybe atkurti sugriautą ekonomiką ir integruoti traumuotus karius. Nors vidiniai tyrimai rodo, kad V. Zelenskis šiuo metu dar galėtų laimėti rinkimus prieš Valerijų Zalužną pirmajame ture, antrajame jo persvara nebūtų garantuota. Vis dėlto, nepaisant demokratinių nuosmukių ir ekonominių bėdų, Ukraina išlieka visuomenės pastangų simboliu, nors valdžia, regis, vis dažniau praranda kryptį.
Parengta remiantis „The Economist“ informacija.
