Šalys pripažino Palestinos valstybę, siekdamos išlaikyti dviejų valstybių perspektyvą prieš JT Generalinės Asamblėjos savaitę
Jungtinė Karalystė, Australija ir Kanada paskelbė pripažįstančios Palestinos valstybę, o netrukus tą patį patvirtino ir Portugalija, sprendimai priimti humanitarinei krizei Gazoje gilėjant ir vos kelioms dienoms likus iki aukšto lygio JT Generalinės Asamblėjos savaitės pradžios antradienį[1].
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris sekmadienį patvirtino, kad Londonas formaliai pripažįsta Palestinos valstybę, nors tam prieštarauja Jungtinės Valstijos ir Izraelis, o sprendimą jis apibūdino kaip pastangą „atgaivinti taikos viltį tiek palestiniečiams, tiek izraeliečiams“, pabrėždamas, kad šis žingsnis „nėra apdovanojimas Hamas“, ir kad Gazoje veikianti grupuotė „neteiks vaidmens jokioje būsimoje palestiniečių valdymo struktūroje“. Jis pridūrė: „Turime savo pastangas, vienijami vilties, susitelkti į taikią ateitį, kokios norime matyti, įkaitų paleidimą, smurto pabaigą, kančios pabaigą ir grįžimą prie dviejų valstybių sprendimo kaip geriausios vilties taikai ir saugumui visoms pusėms.“
Apie Australijos sprendimą rugpjūtį buvo užsiminusi vyriausybė, o sekmadienį jį oficialiai įtvirtino bendra ministro pirmininko Anthony Albanese ir užsienio reikalų ministrės Penny Wong deklaracija: „Australija pripažįsta teisėtus ir ilgalaikius Palestinos žmonių siekius turėti savo valstybę. Šiandienos pripažinimo aktas atspindi Australijos ilgalaikį įsipareigojimą dviejų valstybių sprendimui, kuris visada buvo vienintelis kelias į ilgalaikę taiką ir saugumą Izraelio ir Palestinos žmonėms.“
Kanados ministras pirmininkas Mark Carney paskelbė, kad Otava siekia „išsaugoti dviejų valstybių sprendimo perspektyvą“, primindamas, jog „per daugelį dešimtmečių Kanados įsipareigojimas dviejų valstybių sprendimui rėmėsi lūkesčiu, kad ši išeitis galiausiai bus pasiekta derybų būdu“, tačiau pabrėžė, kad ši galimybė „nuosekliai ir labai rimtai menksta“ dėl virtinės veiksnių, įskaitant 2023 metų spalio 7 dienos Hamas surengtą ataką prieš Pietų Izraelį, Izraelio parlamento rezoliuciją, remiančią okupuoto Vakarų Kranto aneksiją, ir griežtą Gazos blokadą, kuri mėnesių mėnesius ribojo gyvybiškai svarbios pagalbos patekimą.
Portugalijos užsienio reikalų ministras Paulo Rangel Niujorke sekmadienį patvirtino Lisabonos sprendimą, pabrėždamas, kad dviejų valstybių sprendimas yra „vienintelis kelias į teisingą ir ilgalaikę taiką“, kartu patvirtindamas „Izraelio teisę egzistuoti“ ir „efektyvius jo saugumo poreikius“, taip pat „dar kartą pasmerkdamas 7 spalio žiaurius teroristinius išpuolius“. Nors dalies stebėtojų vertinimu žingsnis yra labiau simbolinis, jis išlieka istoriškai reikšmingas, turint omenyje Jungtinės Karalystės vaidmenį XX amžiaus pradžioje, kai 1917 metais, kontroliuodama tuomet vadintą Palestiną, ji padėjo pamatus Izraelio valstybės sukūrimui.
Izraelio valdžia ir įkaitų šeimos smerkia pripažinimą, o dalis ministrų žada atsakomąsias priemones
Izraelio įkaitų ir dingusiųjų šeimų forumas pasmerkė Jungtinės Karalystės, Kanados ir Australijos sprendimus, kalbėdamas apie „besąlyginį Palestinos valstybės pripažinimą, tuo pat metu užmerkiant akis prieš faktą, kad 48 įkaitai tebėra Hamas nelaisvėje“. Izraelio valdžios atstovai taip pat griežtai kritikavo pripažinimą: ministras pirmininkas Benjamin Netanyahu pareiškė, kad šis sprendimas destabilizuoja regioną ir stiprina kovotojų grupuotę, o užsienio reikalų ministras Gideon Sa’ar socialiniame tinkle „X“ rašė: „Dauguma pasaulio valstybių jau yra pripažinusios ‘Palestinos valstybę’. Tai buvo klaida ir anksčiau.“
Nacionalinio saugumo ministras Itamar Ben-Gvir paskelbė, kad kitame Vyriausybės posėdyje kels Vakarų Kranto aneksijos klausimą kaip atsaką į pripažinimus, teigdamas: „Jungtinės Karalystės, Kanados ir Australijos ‘Palestinos’ valstybės pripažinimas, kaip apdovanojimas žudikams teroristams, reikalauja neatidėliotinų atsakomųjų priemonių.“ Jis taip pat paragino „nedelsiant taikyti suverenitetą Judėjoje ir Samarijoje, tai yra regionuose, bendrai vadinamuose Vakarų Krantu, ir visiškai išmontuoti Palestinos savivaldą“[2].
Tuo pat metu Jungtinė Karalystė ir Portugalija prisijungė prie daugiau kaip 150 valstybių, kurios jau yra pripažinusios Palestiną, o diplomatinėje erdvėje laukiama naujų žingsnių JT Generalinėje Asamblėjoje, kur, anot pranešimų, prie sąrašo gali prisijungti ir kitos šalys, tarp jų Prancūzija. Tokia retorika ir atitinkami sprendimai, galintys atverti naujus derybų kanalus, išprovokavo griežtas Izraelio valdžios reakcijas, kuriose teigiama, kad pripažinimas tik paskatins Hamas, nors Vakarų vyriausybės pabrėžia priešingą intenciją, kalbėdamos apie ilgalaikį saugumą tiek izraeliečiams, tiek palestiniečiams.
Pripažinimas susiduria su praktiniais valstybingumo, palestiniečių lyderystės ir tarptautinės politikos klausimais
Pripažinimas atgaivino senus, bet neišspręstus klausimus: kas tiksliai yra „Palestina“ ir ar yra valstybė, kurią galima pripažinti, jeigu nėra apibrėžtų sienų ir vieningos valdžios. 1933 metų Montevidėjaus konvencija numato keturis valstybingumo kriterijus, ir palestiniečiai pagrįstai gali remtis dviem, nuolatine gyventojų populiacija, nors karas Gazoje šį kriterijų padarė trapiu, ir gebėjimu palaikyti tarptautinius santykius, ką liudija, pavyzdžiui, diplomatinė Husam Zomlot veikla, tačiau „apibrėžtos teritorijos“ ir „veikiančios vyriausybės“ kriterijai išlieka ypač problemiški.
Kalbant apie teritoriją, palestiniečių siekiama valstybė apimtų Rytų Jeruzalę, Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą, visus regionus, kuriuos Izraelis užėmė 1967 metų karo metu, tačiau nuo 1948 metų Vakarų Krantas ir Gaza yra geografiškai atskirti, o šiandien Vakarų Krante Izraelio kariuomenės ir naujakurių tinklas reiškia, kad Palestinos savivalda, sukurta po Oslo susitarimų, realiai administruoja tik maždaug 40 procentų teritorijos, tuo pat metu Rytų Jeruzalę pamažu apjuosė naujakurių kvartalai, o Gazoje po 2023 metų spalio įvykių didelė teritorijos dalis yra sugriauta[3].
Valdymo klausimą apsunkina politinė takoskyra: nuo 2007 metų, po kruvino konflikto tarp Hamas ir pagrindinės Palestinos išlaisvinimo organizacijos frakcijos Fatah, Gaza valdoma Hamas, o Vakarų Krante veikia tarptautiniu mastu pripažįstama Palestinos savivalda, kuriai vadovauja Mahmoud Abbas, į R. Abbas poziciją žiūrima vis kritiškiau, rinkimai paskutinį kartą vyko 2006 metais, todėl nė vienas palestinietis, jaunesnis nei 36 metų, Vakarų Krante ar Gazoje dar nebalsavo.
Teisininkė Diana Buttu sako: „Tai, kad per visą šį laiką neturėjome rinkimų, stulbina protą“, pridurdama: „Mums reikia naujos lyderystės.“ Istorikas Yezid Sayigh atkreipia dėmesį, kad „palestiniečiai okupuotose teritorijose yra milžiniškai suskaldyti į atskiras mažas erdves, kas beveik neįmanoma naujiems veikėjams iškilti ir telktis“, o vienas iš plačiai aptariamų vardų yra Marwan Barghouti, kuris, būdamas Fatah lyderis, įkalintas Izraelio kalėjime nuo 2002 metų, visada neigė jam mestus kaltinimus, bet naujausios apklausos rodo jo populiarumą, maždaug 50 procentų respondentų jį rinktų prezidentu, gerokai lenkdamas R. Abbas, ir jo pavardė minėta kaip viena iš tų, kurių išlaisvinimo gali reikalauti Hamas mainais į Izraelio įkaitus.
Šioje dinamikoje lieka ir tarptautinė dimensija: liepą, po trijų dienų konferencijos, kurią rėmė Prancūzija ir Saudo Arabija, parengta „Niujorko deklaracija“ pareiškė, kad „Hamas privalo nutraukti savo valdymą Gazoje ir perduoti ginklus Palestinos savivaldai“, dokumentą parėmė visos arabų valstybės, o vėliau jį priėmė 142 JT Generalinės Asamblėjos narės, o pati Hamas skelbė esanti pasirengusi perduoti valdymą nepriklausomai technokratų administracijai, nors Izraelio vyriausybė tam kategoriškai priešinasi ir rugpjūtį suteikė galuitinį pritarimą gyvenviečių projektui, kuris dar labiau atskirtų Rytų Jeruzalę nuo Vakarų Kranto, finansų ministras Bezalel Smotrich teigė, kad tai palaidos Palestinos valstybės idėją „nes nėra ko pripažinti ir nėra ką pripažinti“.
Jungtinėse Valstijose prezidentas Donaldas Trumpas yra aiškiai išsakęs nepritarimą Palestinos valstybingumo klausimu, ketvirtadienį vizito su K. Starmeriu metu sakydamas: „Šiuo klausimu turiu nesutarimą su ministru pirmininku“, Vašingtonas rugpjūtį žengė neįprastą žingsnį, atšaukdamas arba atsisakydamas išduoti vizas kelioms dešimtims palestiniečių pareigūnų, ir primindamas, kad JAV turi veto teisę bet kokiam JT Saugumo Tarybos sprendimui dėl Palestinos valstybingumo, o taip pat viešojoje erdvėje tebemėtytos nuorodos į vadinamąjį „Rivjeros planą“, pagal kurį JAV esą imtų „ilgalaikę nuosavybės poziciją“ Gazoje, nenumatant aiškaus Palestinos savivaldos vaidmens ar būsimo Gazos ir Vakarų Kranto ryšio.
Todėl klausimas, ar simbolinis pripažinimas yra pakankamas, lieka atviras: kaip pastebi D. Buttu, tai „gali būti labai vertinga“, tačiau „viskas priklauso nuo to, kodėl šalys tai daro ir kokia jų intencija“, o „Niujorko deklaracija“ įpareigoja tokias valstybes kaip Jungtinė Karalystė imtis „apčiuopiamų, terminais apibrėžtų ir negrįžtamų žingsnių taikiam Palestinos klausimo sprendimui“, pavyzdžiui, Gazos ir Vakarų Kranto vienijimo, Palestinos savivaldos rėmimo ir rinkimų organizavimo, vis dėlto Londone suvokiama, kad kliūtys milžiniškos, o pati D. Buttu suformulavo artimiausio prioriteto esmę: ji norėtų, kad šios šalys „sustabdytų žudymą ir padarytų kažką, kas jį sustabdytų, o ne sutelktų dėmesį vien į valstybingumo klausimą“.
