Prancūzijos premjeru paskirtas S. Lecornu: laukia politinės krizės valdymas, protestai ir grėsmė šalies ekonomikai
Po vos devynis mėnesius trukusios kadencijos pasitraukus F. Bayrou, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskyrė naują ministrą pirmininką. Jis pasirinko iki šiol krašto apsaugai vadovavusį Sébastieną Lecornu. Naujojo premjero užduotis — bandyti suvienyti susiskaldžiusią Nacionalinę Asamblėją ir užtikrinti 2026 metų biudžeto priėmimą[1].
Pasak Eliziejaus rūmų, E. Macronas pavedė S. Lecornu „konsultuotis su visomis Parlamento politinėmis jėgomis, siekiant priimti šalies biudžetą ir suformuoti susitarimus, būtinus artimiausių mėnesių sprendimams“. Tačiau šis paskyrimas kritikuojamas kaip atitrūkęs nuo realybės — tai signalas, kad prezidentas vis dar neįvertino skaudaus pralaimėjimo per 2024 metų pirmalaikius rinkimus.
Nacionalinio susitarimo šiuo metu pasiekti praktiškai neįmanoma. Rugsėjo 18 dieną skelbiami nauji visuotinio streiko planai, o jau trečiadienį visoje Prancūzijoje prasideda protestai ir kelių blokados.
Premjeras turės dirbti be daugumos — ir su vis gilėjančia ekonomine krize
S. Lecornu — vienintelis ministras, dirbęs visuose E. Macrono kabinetuose nuo 2017 metų. Jo paskyrimas laikomas bandymu išlaikyti lojalumą ir tęstinumą krizės akivaizdoje. Tačiau naujasis premjeras neturi nei stiprios parlamentinės paramos, nei aiškios galimybės sudaryti koaliciją.
F. Bayrou žlugo nesugebėjęs prastumti griežto deficito mažinimo plano. Prieš pasitraukdamas jis įspėjo: „Turite galią nuversti vyriausybę, bet neturite galios panaikinti realybės. Ji liks negailestinga — išlaidos augs, o skolos našta dar labiau slegia.“
S. Lecornu greičiausiai mėgins tartis su socialistais, kaip pernai tai darė F. Bayrou, įtraukiant nuolaidas kairiesiems. Tačiau socialdemokratai kelia sąlygas, kurios nepriimtinos dešiniesiems: siūlomas progresinis turtingųjų apmokestinimas ir verslui palankių mokesčių lengvatų panaikinimas[2].
Šalies ekonominė padėtis prastėja. Prancūzijos obligacijų palūkanos viršijo Ispanijos, Portugalijos ir net Graikijos, o artėjantis šalies kredito reitingo peržiūrėjimas gali dar labiau pakirsti pasitikėjimą.
Politinis aklavietės taškas gilina krizę, visuomenė ruošiasi protestams
Dabartinė krizė yra E. Macrono sprendimo šaukti pirmalaikius rinkimus padarinys. Jo centristinis blokas 2024 m. birželį prarado vietas tiek dešinei, tiek kairiesiems. Nacionalinė Asamblėja tapo politiškai nevaldoma, o prezidentas atmetė kairiųjų siūlomą premjero kandidatą.
Nuo 1958 m. veikusios Penktosios Respublikos modelis — stipri prezidentūra ir aiškios daugumos vyriausybė — išsikvėpė. E. Macronas 2017 m. tapo pirmuoju prezidentu, išrinktu be jokių tradicinių partijų paramos. Tačiau po 2022 m. jis neteko daugumos, o įstatymų leidybą vykdė pasitelkęs 49.3 straipsnį — leidžiantį priimti įstatymus be parlamento pritarimo, sukeldamas vis didesnį visuomenės ir opozicijos pasipiktinimą.
Šalies politinė ateitis miglota. Nors daug kas mano, kad dešinei, vadovaujamai M. Le Pen, pavyks perimti valdžią per 2027 m. prezidento rinkimus, daugelis netiki, kad tai išspręs giluminę politinę krizę.
„Prancūzija dabar nusivylusi, įsiutusi, persmelkta neapykantos elitui“, – sakė politikos analitikas D. Moïsi. „Tai atrodo kaip režimo pabaiga, bet nėra aišku, koks kitas etapas. Sistema žlunga, bet naujos dar niekas nesugalvojo.“
Tuo metu žmonės eina į gatves. Kairiųjų judėjimas trečiadienį skelbia akciją „Bloquons tout“ („Blokuokime viską“), o rugsėjo 18 d. planuojamas nacionalinis streikas, kuris palies ligonines, geležinkelius ir viešąsias paslaugas. Išeinančio vidaus reikalų ministro žodžiais, Prancūzijos laukia „intensyvūs sutrikdymai“.
