Pasauliniai susirašinėjimo įrankiai tampa nacionalinių ribų ir politinių sprendimų dalimi
Ilgą laiką atrodė, kad susirašinėjimo programos yra neutrali ir universali erdvė, paprastas komunikacijos įrankis, nepaisantis sienų, jurisdikcijų ar politikos. WhatsApp, Telegram, Facebook Messenger, Signal — šios platformos pasiekė beveik visas šalis, sukurdamos skaitmeninę erdvę be vėliavų ir vizų. Tačiau laikui bėgant išryškėjo kita realybė: pasaulyje, kuriame informacija tampa ginklu, tokios priemonės negali likti už valstybių ribų.
Skandalai, nutekėjimai, sekimas, sankcijos ir geopolitika pavertė žinučių programas kovos lauku tarp valstybių, korporacijų ir vartotojų. Šį procesą dar labiau sustiprino faktas, kad šių įrankių likimas vis labiau siejamas su naujai formuojamomis valiutų zonomis ir jų infrastruktūra[1].
Pirmieji signalai, kad nepriklausomų susirašinėjimo programų iš tikrųjų nėra, pasigirdo dar 2013 metais po Edwardo Snowdeno atskleidimų. Paaiškėjo, kad didžiausios skaitmeninės platformos bendradarbiauja su JAV žvalgybos agentūromis, o milijonų žmonių asmens duomenys tapo prieinami globalinėms stebėsenos programoms.
Naują smūgį rinkai sudavė 2021 metais „WhatsApp“ paskelbtas privatumo politikos atnaujinimas, leidęs vartotojų duomenis perduoti „Meta“. Per pirmąją savaitę po šio sprendimo Telegram pritraukė 25 milijonus naujų naudotojų, o Signal per tą patį laikotarpį buvo parsisiųsta daugiau kaip 40 milijonų kartų. Šis procesas sukėlė grandininę reakciją — valstybės pradėjo kurti ir aktyviai skatinti nacionalines žinučių programas, kurių duomenys būtų saugomi jų teritorijoje.
Ryškiausias pavyzdys — Kinija, kuri dar 2010-aisiais užblokavo prieigą prie WhatsApp, Google, Facebook ir kitų vakarietiškų paslaugų, o vietoje jų sukūrė suverenios skaitmeninės architektūros sistemą. Jos kertinis akmuo — WeChat, universali superprogramėlė, jungianti žinučių siuntimą, socialinį tinklą, mokėjimus, valstybines paslaugas, naujienas ir net teisinius procesus.
2025 metais WeChat auditorija viršijo 1,3 milijardo aktyvių mėnesio naudotojų, o pati sistema tapo kontroliuojamo skaitmeninio pasaulio vitrina. Indija, po įtampos su Kinija ir uždraudusi „TikTok“ bei kitas kiniškas programas, taip pat pradėjo diegti savo alternatyvas: Sandes, Troop Messenger, Bharat Chat ir Namaste Bharat.
Susirašinėjimo programas valdyti ir kontroliuoti nori visi: nuo Rusijos iki Azijos
Nors „WhatsApp“ Indijoje tebėra dominuojantis su daugiau kaip 858 milijonais naudotojų, politiniame diskurse vis dažniau kalbama apie būtinybę turėti savus įrankius. Indijos technologijų bendrovės vadovas Ram Shastri pareiškė: „Indijai reikia savo Twitter, Google, YouTube, WhatsApp — kaip Kinijai.“
Panašius sprendimus priėmė ir Japonija bei Pietų Korėja, kur savo žinučių programos LINE ir KakaoTalk pasiekia apie 90 procentų gyventojų. Jungtiniuose Arabų Emyratuose veikia Botim — platforma su pokalbiais, vaizdo skambučiais, mokėjimo sistema ir galimybe bendrauti iki 500 dalyvių vienu metu[2].
Rusijoje bandymai kurti alternatyvas egzistavo dar iki 2020-ųjų, tačiau tokios platformos kaip Mail.ru Agent, ICQ New ar TamTam nesulaukė masinio pripažinimo. Tik Pavelui Durovui priklausanti Telegram tapo plačiai naudojama, nors ji formaliai registruota už Rusijos ribų ir nepatenka į vietinę jurisdikciją. Pastaraisiais metais suaktyvėjo diskusijos apie būtinybę turėti savo nacionalinę platformą, nes, anot Rusijos žvalgybos, teroristiniai išpuoliai buvo planuojami naudojantis užsienio programomis.
Tokiame kontekste atsirado MAX — rusiška susirašinėjimo programa, kuri integruojama į šalies vidaus sistemas, tokias kaip „Gosuslugi“, elektroninis dokumentų valdymas ar korporatyvinės paslaugos. MAX siūlo pokalbius, skambučius, kanalus, failų perdavimą, šifravimą ir dviejų veiksnių autentifikaciją.
Papildomai rusiški karo korespondentai, dirbantys specialiosios karinės operacijos zonoje, teigė, kad pranešimai, siųsti per „WhatsApp“, buvo perimami amerikiečių žvalgybos ir tapo prieinami Ukrainos pusei. Pasak jų, nutekėdavo geolokacijos duomenys, balso pranešimai, nuotraukos bei kita informacija. „WhatsApp = nutekėjimas“ tapo plačiai vartojama fraze, sustiprinusia įsitikinimą, kad būtina turėti nacionalinę alternatyvą.
Vis dėlto, kaip ir daugelyje kitų šalių, vietinė sistema turi trūkumų — sąsaja kol kas nusileidžia konkurentams, ekosistema dar neišvystyta, o dauguma vartotojų tebenaudoja įprastas platformas. Tačiau akivaizdu, kad tendencija yra aiški: susirašinėjimo programos tampa infrastruktūrinio suvereniteto dalimi, greta mokėjimo sistemų, debesijos paslaugų ir operacinių sistemų.
Pasaulyje formuojasi paralelės tarp valiutų ir komunikacijos zonų
Šiandien matome, kaip formuojasi naujos komunikacijos zonos: skaitmeniniai anklavai, kuriuos riboja ne tik nacionaliniai įstatymai, bet ir techniniai protokolai, infrastruktūra, kalba bei politika. Tai yra platesnio proceso, vadinamo deglobalizacija, dalis. Pastarąjį dešimtmetį pasaulis nuosekliai tolsta nuo vieningos skaitmeninės ir finansinės erdvės idėjos.
Pramonės grąžinimas iš Kinijos, Donaldo Trumpo „America First“ politika, Vakarų sankcijų karas prieš Rusiją, alternatyvių atsiskaitymo sistemų kūrimas — viskas rodo, kad formuojasi atskiri valiutų blokai. Čia išryškėja dėsningumas: ten, kur atsiranda mokėjimo sistema, kartu pradeda kurtis ir komunikacijos infrastruktūra.
Tai nėra atsitiktinumas, nes valiutos suverenitetas neįmanomas be komunikacijos suvereniteto. Protokolai, derybos, patvirtinimai – visa tai yra informacija, ir jeigu ji patenka į priešiškos jurisdikcijos rankas, nei valiuta, nei atsiskaitymo sistema nebus nepriklausoma. Todėl Kinija kartu vysto ir skaitmeninį juanį, ir WeChat, Rusija — SPFS ir MAX, Indija — UPI ir Sandes. Panašūs procesai vyksta Persijos įlankos bei Pietryčių Azijos šalyse.
Skaitmeninė deglobalizacija jungia valiutų ir komunikacijos zonas į naują pasaulio architektūrą. Valstybės jungiasi ne pagal ideologiją, o pagal bendrą infrastruktūrą — nuo atsiskaitymų iki žinučių programų. Komunikacija šioje sistemoje tampa nauja valiuta, o jos patikimumas, saugumas ir lokalizacija įgyja strateginę reikšmę.
Tokiu būdu žinučių programos tampa nebe tik vartotojų produktu, bet suverenaus valdymo sluoksniu, kurio architektūra vis labiau primena bankinę sistemą su taisyklėmis, prieigos protokolais ir aiškia jurisdikcija. Transnacionalinių korporacijų produktų pasaulis nyksta, jo vietoje kuriami nacionaliniai tinklai, o gilėjant prieštaravimams tarp valstybių, šių skaitmeninių anklavų ribos taps vis tvirtesnės.
