LRT paminėjimą koalicijos sutartyje žiniasklaidos ekspertai pavadino „strateginiu puolimu“
Naujoji Lietuvos valdančioji koalicija savo sutartyje pažymėjo įsipareigojimą „užtikrinti žodžio laisvę ir nuomonių pliuralizmą visuomeninio transliuotojo veikloje“. Tokia formuluotė, pasak žiniasklaidos ekspertų, dalyvavusių diskusijoje festivalyje „Būtent!“, kelia pagrįstų abejonių dėl politikų ketinimų ir gali būti vertinama kaip kišimasis į žiniasklaidos nepriklausomumą[1].
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė pabrėžė, kad tam tikrų apsaugos priemonių nuo politinio spaudimo LRT atveju jau esama, ypač dėl finansavimo modelio, tačiau jų galėtų būti daugiau. Ji akcentavo, jog klausimų kelia LRT tarybos formavimo modelis — šiuo metu iš dvylikos narių net aštuonis skiria politikai: keturis prezidentas, keturis Seimas.
„Yra didelė politinė įtampa LRT tarybos formavime“, – sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Ji atkreipė dėmesį, kad naujos įstatymo pataisos turėtų užtikrinti kandidatų atranką pagal aiškius kriterijus, o tarybos nariais turėtų būti skiriami asmenys, išmanantys didelės organizacijos vadybos principus.
Profesorė Auksė Balčytienė iš Vytauto Didžiojo universiteto teigė, kad 30 metų galiojęs valdymo modelis buvo suprantamas kaip tinkamas, tačiau šiandien kontekstas pasikeitęs. Ji išskyrė naują reiškinį — viešosios erdvės ideologizavimą per socialinius tinklus. „Politikai įtaką daro ne vien tik perimdami instituciją, į ką jie nuolat kėsinasi“, – pažymėjo ji.
Reaguodama į tai, kad LRT buvo aiškiai įvardyta koalicijos sutartyje, A. Balčytienė konstatavo: „Tai yra akivaizdus intereso įrodymas ir patvirtinimas.“
Politikai ir žiniasklaidos atstovai perspėja dėl spaudimo visuomeniniam transliuotojui
Istorikas ir buvęs LRT tarybos narys Norbertas Černiauskas pritarė, kad tarybos formavimo principas — jei laikomasi profesionalumo kriterijų, o ne lojalumo — pats savaime nėra grėsmingas. Vis dėlto jis pripažino, kad LRT paminėjimas koalicijos sutartyje jį nustebino.
„To dar nebuvo. Anksčiau buvo kalbama: gal reikėtų pakoreguoti įstatymą, finansavimo modelį. O čia tiesiogiai sakoma, kad užtikrinsime nuomonių pliuralizmą <…>. Anksčiau politikai aiškiai suvokdavo, ką reiškia tokie žodžiai ir tai, jog tai yra tiesioginis įsikišimas“, – sakė jis. N. Černiauskas šią formuluotę pavadino „išpuoliu“ prieš demokratijos principus.
Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė akcentavo, kad LRT paminėjimas koalicijos sutartyje sukėlė daug klausimų, kurių neatsakė ir pati premjerė Inga Ruginienė. Ji atkreipė dėmesį, kad ketvirtadalis Lietuvos žurnalistų jaučia savicenzūrą, ypač po politinio spaudimo.
„Tol, kol LRT žurnalistai bus solidarūs ir akylai stebės, kokie veiksmai vykdomi prieš nacionalinį transliuotoją, galime būti ramūs, kad girdėsime, kas yra daroma“, – sakė D. Donauskaitė. Ji taip pat paminėjo iniciatyvą atlikti politinio neutralumo auditą LRT taryboje ir pastebėjo, kad komercinė žiniasklaida skeptiškai vertina šias iniciatyvas.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė prisiminė, kad jau 2018 metais LRT buvo tiriama dėl finansavimo, siekta keisti valdymo struktūrą. Ji pasidalijo įžvalga, kad politiniuose sluoksniuose, tiek oficialiai, tiek neoficialiai, esama siekio kontroliuoti visuomeninį transliuotoją. „Visada tokiais atvejais reikia brėžti ribas“, – teigė ji.
Ar žurnalistai turi pateikti abi puses, net jei viena galimai klaidina?
Diskusijoje iškeltas klausimas — ar politikų raginimai siekti „balansuoto“ turinio visuomet yra pagrįsti. A. Balčytienė teigė, kad tokie reikalavimai ne visada objektyvūs, ypač jei viena pusė nesiremia faktais ar mokslu. Anot jos, tai atveria kelią savicenzūrai ir kelia pavojų žurnalistų nepriklausomumui. „Tas subalansuotumo reikalavimas atveria duris savicenzūrai“, – sakė ji.
N. Černiauskas pateikė pavyzdį iš 2022 metų, kai Rusijai įsiveržus į Ukrainą, kai kurios Vakarų žiniasklaidos priemonės siekė pateikti abi puses kaip lygiavertes. Tokiu atveju, anot jo, „viešoji nuomonė, abejingumas Vakaruose, kuris matomas ir paramoje [Ukrainai], spaudime, finansavime, politikoje, yra pasekmė — žmogus, išklausęs abi puses, galvoja, kad gal tikrai vyksta pilietinis karas“.
D. Donauskaitė pastebėjo, kad Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida vis dar žemas, palyginti su Šiaurės Europa, o tai galima keisti tik didinant žiniasklaidos raštingumą ir stiprinant kokybišką žurnalistiką. „Man kartais kyla klausimas, ar patys politikai supranta, kaip veikia žiniasklaida. Ar tai yra strateginis puolimas prieš žiniasklaidą, ar dalis politikų ir nesupranta, kaip veikia žiniasklaida“, – teigė ji.
Tuo metu M. Garbačiauskaitė-Budrienė akcentavo, kad žiniasklaida negali „balansuoti“ nuomonių, kai viena jų – klaidinanti. „Visuomenės yra vis labiau fragmentuotos, turi vis skirtingesnių poreikių, politikai prisideda prie to fragmentavimo ir tiesiog kiršina, ir tai yra ne tik Lietuvoje“, – sakė ji.
A. Balčytienė pasiūlė kitą kelią — nebalansuoti kraštutinių nuomonių, bet ieškoti centro, kuriame galima sutarti. „Apie ką kalbame ir susitariame? Jei susitariame, kad mūsų nepriklausomybės siekiamybė yra mūsų pagrindinis tikslas, tai nuo to atsispirdami galime ieškoti sutarimo, ar bent jau pagarbos“, – sakė profesorė.
